Gintaras Furmanavičius

Gintaras Furmanavičius: Apie geras naujienas

(1)

Laiko ratas apsisuko dar vieną kartą ir už kelių dienų vėl jaukiai susėsime prie Kūčių stalo, ieškosime dovanėlių po šventiškai papuoštomis eglutėmis, šventų Kalėdų proga lankysime pačius artimiausius bei susitiksime su draugais.

Tomis šventinėmis dienomis nesinori gadinti nuotaikos sau ir kitiems kasdieniniais rūpesčiais bei jau seniai šypseną keliančiomis juokingiausios nepriklausomoje Lietuvoje valdžios daromomis viena už kitą didesnėmis nesąmonėmis.

Apie tai kalbėjome ištisus metus, o kitais metais, artėjant net trejiems rinkimams jų tikrai bus dar daugiau.

Šį kartą – apie gerus dalykus. Prieš kelias dienas lankiausi sporto klube. Tai jau daugiametis mano įprotis, tapęs rutina.

Po treniruotės mėgstu nueiti į ten pat esančią pirtį. Tuo metu, kai sportuoju, klube paprastai būna mažai žmonių, o pirtis dažniausiai būna tuščia.

Tą dieną joje radau du nematytus jaunus vaikinus, kurie apie kažką tyliai kalbėjosi. Nugirdau, kad pokalbis vyko apie artėjantį egzaminą.

Nesupratau, koks tai mokslas, bet kalba sukosi apie „anglies pėdsaką” ir „lgbt bendruomenę”.

Vienas vaikinas netrukus nuėjo į dušą, o kitas liko ir mandagiai paklausė, kokia čia tvarka tame sporto klube ir kaip reikia elgtis, nes jie su draugu yra naujokai ir nežino nerašytų taisyklių.

Po truputį išsikalbėjome ir paklausiau, apie kokį egzaminą jie čia ką tik diskutavo.

Vaikinas atsakė, kad mokosi netoliese esančioje aukštojoje mokykloje, o artėjantis egzaminas bus apie įmonių etiką.

Tokių disciplinų man mokytis neteko, todėl smalsu buvo išgirsti, kaip jis ir jo karta žiūri į tokias naujas disciplinas bei dabar kasdien per visur brukamus „naratyvus” apie klimaito kaitą, nuskriaustuosius pedikiūristus, anglies pėdsakus ir panašias sapaliones.

Vaikino mintys mane ir nustebino, ir pradžiugino. Jis papasakojo, kad dabartinėje jų mokymosi programoje šių pasakų tikrai yra nemažai.

Kai kurie dėstytojai akivaizdžiai duoda suprasti, kad jie nepalaiko taip madingų šiandienos kliedesių, kiti gi paaiškina, kad tai nieko daugiau, tik privalomas išklausyti kursas.

Be abejo, yra ir nuolankiai įtikėjusių skleidžiamomis tiesomis. Tuo tarpu yra didelė dalis studentų, kurie nesiskundžia kritinio mąstymo stoka ir besąlygiškai nepriima visko, kas jiems privalomai yra sakoma, o ieško įvairios informacijos apie mūsų dienų aktualijas ir stengiasi susidaryti savo nuomonę, kuri toli gražu ne visada sutampa su ta vienintele teisinga ir privaloma.

Prieš kurį laiką labai panašiai apie nuotaikas tarp studentų man pasakojo viena pažįstama, kurios dukra taip pat jau ne pirmus metus mokosi kitoje aukštojoje mokykloje Kaune.

Tikrai smagu buvo girdėti tai, nes studentai ir jaunimas visada buvo pažangi ir maištinga visuomenės dalis, dažnai inicijuodavusi pokyčius įvairiose valstybėse.

Nežiūrint į tai, kad tokie propagandos fabrikai, kaip Vilniaus universiteto Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, kurio dėstytojai mums kasdien paaiškina tas vieninteles teisingas ir mums patiems neįkandamas tiesas per LRT, kasmet pagamina keletą ar keliolika vienetų jaunimo išplautomis smegenimis, smagu žinoti, kad didžioji dalis jaunų žmonių mato ir supranta pasaulyje vykstančius sudėtingus procesus.

Jauni žmonės yra žingeidūs ir jie tikrai nepasitenkina vien tomis žiniomis, privalomomis aukštojoje mokykloje, kurioje yra visokių dėstytojų: yra skatinančių laisvą mintį ir domėjimąsi įvairiais šaltiniais, yra ir visokių žalimų, visada sakančių tai, ką tuo metu privalomai diktuoja generalinė linija.

Nenoriu sutikti, kad visas jaunimas yra abejingas viskam ir domisi tik gyvenimo teikiamais malonumais. Gali būti, kad tų, kurie tyliai ir kryptingai dirbdami siekia savo tikslo mums niekas nerodo ir apie juos nepasakoja.

Visai neseniai teko bendrauti su mama, kurios dukra besimokydama vidurinėje mokykloje savarankiškai išmoko japonų kalbą ir vasarą, mamai išvažiavus kartu su ja į kelionę po Japoniją, net vietinius gyventojus nustebino puikiu tokios egzotiškos kalbos mokėjimu. Neabejoju, kad panašių pavyzdžių žino daugelis jūsų.

Noriu pasidžiaugti, kad besibaigiantys metai buvo lūžio tašku, teisingajai žiniasklaidai galutinai prarandant vienintelės tiesos monopolį ir padorią reputaciją, nes kas dieną lenda vis nauji faktai apie bėgėdišką žiniasklaidos parsidavėliškumą pseudopandemijos metu, o tai, ką ji taip įnirtingai vadino „sąmokslo teorijomis”, pildosi greičiau, nei šią savaitę nutirpo sniegas.

Akivaizdu, kad dabar tiesos džinas jau negrįžtamai ištrūko iš Aladino lempos ir bandymai sugrūsti jį atgal panašėja į pastangas grąžinti dantų pastą į tūbelę.

Paminėsiu tik kelis įvykius, kad būtų aiškiau, kokius pokyčius turiu galvoje.

Šiemet Elonas Muskas pabaigė dar pernai pradėtą sandorį ir už 44 milijardus dolerių įsigijo iki tol cenzūros gniaužtais suvaržytą socialinį tinklą „Twitter”, kurį dabar visi žino „X” vardu.

Staiga baigėsi visos cenzūros, buvo atkurtos pašalintos paskyros, tame tarpe ir buvusio Amerikos prezidento Donaldo Trumpo paskyra.

Tiesos upė jau ilgą laiką ikse liejasi laisvai, jame dažnai savo nuomonę, taip pat prieštaraujančią tai visiems privalomai su didele humoro doze išsako ir pats Elonas Muskas.

Į tą patį socialinį tinklą emigravo ir iš televizijos kanalo „Fox” išmestas žinomas laidų vedėjas Tuckeris Carlsonas, kurio laidas ir interviu su žmonėmis, kurių aktyviai nemato teisinga žiniasklaida, socialiniame tinkle „X” nuo pat pirmos dienos žiūri šimtai milijonų žiūrovų.

Patį pirmąjį „Tucker on Twitter” epizodą Carlsonas išleido birželio 6 dieną ir iki birželio 12 dienos jis sulaukė 114,8 milijono peržiūrų.

Antrasis jo epizodas, išleistas birželio 8 dieną iki birželio 12 dienos surinko apie 55 milijonus peržiūrų.

„CNN džiūgauja, kad jų laidą žiūri 500 000 žiūrovų. Tuckerio vaizdo įrašas sulaukė 90 milijonų, ir jų dar daugėja, palyginti su jo vidutiniškai 3,5 milijono žiūrovų mirusioje ir nereikšmingoje kabelinės televizijos terpėje”, – „Twitter” rašė Carlsono biografas Chadwickas Moore’as.

Lietuvoje taip pat atsirado nauja alternatyvi necenzūruojama žinių platforma 77.lt, kuri taip pat yra ir socialinis tinklas.

Štai kaip šią naujieną pristatė LRT portalas: „Šių metų balandį socialiniuose tinkluose imta reklamuoti nauja platforma – 77.lt.

Žinią apie ją daugiausia skleidė žiniasklaidoje ne kartą aprašyti veikėjai, platinę dezinformaciją apie skiepus, pandemiją, Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, renkamą paramą besiginančiai šaliai.

Kvietimuose jungtis skelbta, kad tai pirmas socialinis tinklas, kuriame nebus cenzūros ir profilių blokavimo dėl kitokios nuomonės, nebus faktų tikrintojų, kurie neva neleidžia užtikrinti nuomonių įvairovės ir viešinti „sistemai nepalankių faktų“.

Ar gali būti geresnė reklama naujam portalui, nei žinia pagrindiniame vienos partijos propagandos rupore apie tai, kad prie jo ištakų stovi „žiniasklaidoje ne kartą aprašyti veikėjai, platinę dezinformaciją apie skiepus, pandemiją, Rusijos sukeltą karą Ukrainoje, renkamą paramą besiginančiai šaliai”?

Taip jau eilę metų vadinami tie, kurie drįsta nepriimti jiems primestos tiesos, o ieško jos patys.

Skaičiai rodo, kad 77.lt auditorija kasdien auga, o taip auga ir pateikiamų naujienų skaičius bei gerėja jų pateikimo kokybė.

Akivaizdu, kad šis portalas jau išsikovojo deramą vietą šalia tokių valdžiai nepalankių ir kasdien didinančių peržiūrų skaičių žiniasklaidos priemonių, kokiomis jau eilę metų yra visų valdžių nemėgstama, bet jokiomis priemonėmis nenutildoma Respublika, Laikmetis ir keletas kitų.

Visa tai yra svarbu, artėjant ateinantiems 2024 metams, kuriais ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje vyks daugybė įvykių, nulemsiančių, į kurią pusę tas pasaulis pasisuks.

Tam, kad tuos įvykius suprasti ir teisingai įvertinti, mums bus būtina ieškoti ir surasti kuo daugiau objektyvios informacijos apie vykstančius procesus ir ja remiantis patiems galvoti, kas, kaip ir kodėl vyksta.

Sveikindamas visus mano skaitytojus su šventomis Kalėdomis, noriu šį savo tekstą tradiciškai pabaigti citata iš nuostabaus Čarlzo Dikenso kūrinio „Kalėdų giesmė”:

„Apie Kalėdas visada galvojau kaip apie gerą laiką: mielą, atleidžiantį, gailestingą, malonų laiką – vienintelį tokį, kurį žinočiau per visus ilgus kalendorinius metus.

Kai vyrai ir moterys atrodo tarsi susitarę laisva valia atveria savo uždarytas širdis, ima galvoti apie žemiau nei jie stovinčius žmones, tarsi jie visi būtų bendrakeleiviai kapo link, o ne kitos rūšies būtybės, keliaujančios kitomis kryptimis.

Todėl, nors ši šventė niekada nepapildė nei auksu, nei sidabru mano kišenės, manau, kad ji padarė mane gerą ir toliau darys mane gerą. Ir aš sakau, telaimina ją Dievas!”

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder