Gintaras Furmanavičius: Nėra galingesnės priemonės vertinti laiką, nei stebėti, kaip mažėja jums duotų dienų skaičius!

Sukinėjau derinimo rankenėlę, kol staiga mano dėmesį patraukė aksominis pagyvenusio vyro balsas. Jis kažką kalbėjo apie „tūkstantį kamuoliukų”.

Tai mane sudomino, padidinau garsą ir atsilošiau kėdėje.
– Na, – tarė senukas pašnekovui, – spėju, kad esate labai užsiėmęs darbe.

Vakar, šiandien, rytoj. Ir tau gali būti daug mokama.

Bet už tuos pinigus jie perka tavo gyvenimą.

Pagalvokite, jūs nepraleidžiate to laiko su savo artimaisiais.

Niekaip negaliu patikėti, kad turite visą tą laiką dirbti, kad sudurtumėte galą su galu.

Jūs dirbate, kad patenkintumėte savo norus.

Bet žinokite, kad tai užburtas ratas – kuo daugiau pinigų turite, tuo daugiau norite ir tuo daugiau dirbate, kad jų gautumėte dar daugiau.

Vienu metu turite sugebėti savęs paklausti: „Ar man tikrai reikia dar vienos palaidinės ar automobilio?

Ir ar dėl to esate pasiruošęs praleisti pirmąjį dukters šokio pasirodymą arba sūnaus sporto varžybas?

Leiskite man papasakoti kai ką, kas man tikrai padėjo išsaugoti ir prisiminti tai, kas mano gyvenime svarbiausia.

Ir jis pradėjo aiškinti savo „tūkstančio kamuoliukų” teoriją

– Matote, vieną dieną atsisėdau ir paskaičiavau. Vidutiniškai žmogus gyvena 75 metus.

Žinau, kad kai kurie gyvena trumpiau, kai kurie – ilgiau. Bet jie gyvena apie 75 metus. Dabar 75 padauginu iš 52 (sekmadienių skaičius per metus) ir gaunu 3900 – tiek sekmadienių turite per savo gyvenimą.

Kai apie tai pagalvojau, man buvo penkiasdešimt penkeri. Tai reiškia, kad jau buvau nugyvenęs apie 2900 sekmadienių.

O man liko tik 1000. Taigi nuėjau į žaislų parduotuvę ir nusipirkau 1000 mažų plastikinių kamuoliukų. Visus juos supyliau į vieną didelį permatomą stiklainį.

Po to kiekvieną sekmadienį išimdavau po vieną kamuoliuką ir išmesdavau jį.

Greitai pastebėjau, kad tai darydamas ir matydamas, kaip mažėja kamuoliukų skaičius, pradėjau labiau kreipti dėmesį į tikrąsias šio gyvenimo vertybes.

Nėra galingesnės priemonės vertinti laiką, nei stebėti, kaip mažėja jums duotų dienų skaičius! O dabar, prieš apkabindamas savo mylimą žmoną ir eidamas su ja pasivaikščioti, išklausykite paskutinę mintį, kuria šiandien norėčiau su jumis pasidalyti.

Po trumpos pauzės pašnekovas tęsė:

– Šį rytą ištraukiau paskutinį kamuoliuką iš savo stiklainio…. Taigi kiekviena po to einanti diena man yra dovana. Priimu ją su dėkingumu ir dovanoju savo artimiesiems šilumos ir džiaugsmo dovaną. Žinote, manau, kad tik taip ir reikia gyventi. Nieko nesigailiu.

Laidos vedantysis atsisveikino su pašnekovu:

– Buvo malonu su jumis kalbėtis, bet turiu skubėti atgal pas savo šeimą. Tikiuosi, kad dar pasikalbėsime!

Aš sėdėjau ir galvojau. Tikrai buvo apie ką pagalvoti. Šiandien planavau kurį laiką eiti į darbą – turėjau pabaigti projektą. O paskui ketinau eiti į klubą su kolegomis iš darbo.

Vietoj to nuėjau į viršų ir švelniu bučiniu pažadinau žmoną.

– Atsibusk, mieloji. Eime į pikniką su vaikais.
– Brangusis, kas atsitiko?
– Nieko rimto, tiesiog supratau, kad jau seniai nebuvome kartu praleidę savaitgalio. Be to, nueikime į žaislų parduotuvę. Man reikia nupirkti plastikinių kamuoliukų.

Gražaus jums pirmojo paskutinio žiemos mėnesio savaitgalio!

Tai subjektyvi nuomonė, kuri nebūtinai sutampa su redakcijos pozicija. Už šioje rubrikoje publikuojamas medžiagas atsako autoriai