Gražina Juodytė: "Pravėrus bet kurio namo duris, aptinku stebuklus"
Gražinos skiltis

Savo mintimis, pasiūlymais, džiaugsmais ir rūpesčiais galite pasidalinti tel.(8 46) 38 52 97 darbo dienomis 10-13 val. arba rašyti el. paštu [email protected]

Rūtos iš Girulių godos

Ponia Rūta - giruliškė. Labai daug metų giruliškė, pamenanti, kaip tie Giruliai klestėjo. Su parduotuve, su klubu, su kavine, kurioje buvo kepami viščiukai. Ir prie jų nusidriekdavo eilės iš Klaipėdos pėstute atkeliavusiųjų. Net pirtelė ir medicinos punktas buvę. Gal ir dabar tie Giruliai klesti. Bet pirtelę tikriausiai išgujo baseinai, džiakuziai, visokie ten kontrastiniai dušai kotedžuose. Visų šitų gėrybių p. Rūta savo namelyje už geležinkelio neturi. Kaip ir kaimynai, gyvenantys toje pačioje gatvėje. O gal ir turi, senyviems tėvams iš užsienių parlėkę vaikai įtaisė. Klubo tai nebėr, švenčių, kurių taip gausiai kadaise Giruliuose užderėdavo vasaromis, irgi nebėr. O kažkada giruliškiai su šeimomis traukdavo į pievas jų švęsti. O tuomet ir pasirokuodavo kaip žmonės. Nieko nebėr. Net pievų, kurios kotedžais užstatytos. Vienintelė atgaiva - bent kol kas dar neužkaltomis durimis biblioteka. Iki jos su operuotom kojelėm p. Rūta dar nužirglioja. Mano, kad įstengtų ir iki parduotuvės, jei ji būtų, nueiti. Bet parduotuvės nė vienos Giruliuose nėr. „Barboros“ paslaugomis Rūta, kaip ir jos kaimynai, nemoka naudotis. Sūnaus toliuose toliausiuose juk netrukdysi prašyti internetu to, ano ir dar kai ko toj „Barboroj“ užsakyti. Tai ir svajoja apie parduotuvę Giruliuose. Su kaimynais net instancijoms raštus rašė. Bet instancijos atsakiusios, kad parduotuvės statyba Giruliuose visai neapsimokėtų. O Rūta mano, kad gal ne koks milžiniškas PC, o nedidelė parduotuvė visai praverstų. Ne tik jiems, gyvenantiems už geležinkelio, bet ir tiems kotedžuose, apsipirkusiems PC centruose Klaipėdoje ir net Melnragėje, bet pamiršusiems kokių kasdienybėje reikalingų dalykų. Su prabangiais dažniausiai automobiliais stabtelėtų irgi prie tos parduotuvėlės ko nors pamiršta prigriebti. Žodžiu, ponia Rūta, gyvenanti už geležinkelio, svajoja. O ką aš, ką aš? Linkiu, kad ta tokia paprasta svajonė išsipildytų. Jei ne šiemet, - kitąmet.

Aidas iš praeities

Dirbančiai iš namų paskambino ir buvusi bendradarbė prieš 100 metų Kristina. Oi, kaip sunkiai ją savo smegeninėje atkapsčiau. Kristina skambino ne dėl kokių ją slegiančių rūpesčių. Norėjo pasidžiaugti, kad „Vakarų eksprese“ randanti ką paskaityti. Žinoma, malonu, kad pagyrė ir mano rašinius, skiltį. Sakė, „kabina“ ir dūšią, ir smegeninę. Dirbusiųjų redakcijose nuomones ypač vertinu. Redakcijose dirbę puikiai pažįsta žurnalistų virtuvę. O Kristina, baladojusi rašomąja mašinėle, tai juk ir raštingumo lygį kadaise vertinti galėjo. Tad tikrai nuoširdžiai pasidžiaugiau, kad „Vakarų ekspresą“ skaito ir randa ją dominančios tematikos. Su irgi buvusiomis bendradarbėmis aptarinėja. Tik va, ir nepaklausiau - dienraštį perkanti ar prenumeruojanti. Geriau prenumeruotų - pigiau atsieitų...

Raktažodžiai
Sidebar placeholder