Ponia Palmira prisipažino: „Kas mane pažįsta, žino, jog sovietmečio nekenčiu ir jokios, nė mažiausios nostalgijos, kitaip nei dalis mano bendramažių, jam nejaučiu.
Tačiau... Tas sovietmečio paminklų griovimo vajus man, deja, primena laukinį barbarizmą ar tuos pačius bolševikus su jų “pasaulį seną išardysim"... Nekalbu apie leninus, stalinus, kurie buvo galvažudžiai, su Lietuva nieko bendra neturintys.
Šiuo atveju kalbu konkrečiai apie paminklą Petrui Cvirkai. Jis pirmiausia buvo RAŠYTOJAS.
Beje, labai neblogas ir visai ne raudonas (kaip ir Salomėja, kurią irgi dalis barbarų-neobolševikų puola). Bet net ir ne čia esmė. Jei mes esame LAISVI iš tiesų, mūsų neturi gąsdinti sovietmečio palikimas, kuris pirmiausia yra to laikmečio ISTORINIS atspindys.
Sugriovę VISKĄ, kas tuo metu buvo sukurta, mano nuomone, mes netampame laisvesni. Atvirkščiai - demonstruojame savo nevisavertiškumo kompleksus ir baimes.
Ačiū Dievui, aš jų neturiu, todėl, mano nuomone, reikia palikti ne tik Cvirką, bet ir tuos balvonus ant tilto reikėjo palikti - jie buvo tokie juokingi..."
Kai po Berlyno sienos griuvimo lankiausi Berlyne ir gedėjau Rytų Vokietijos sušaudytų žmonių, bandžiusų perbėgti į Vakarų Berlyną (sąrašuose kelių pavardės tai padaryti banžiusiųjų vos keli mėnesiai iki sienos griūties), tikrai nuoširdžiai stebėjausi, kad Treptovo parke tebestovi paminklas sovietų kariui su mergaite ant rankų.
Aptikau ir kūjų su pjautuvais bareljefų ant Berlyno pastatų sienų. Ir netgi atminimo lentų Leninui, Marksui, Engelsui. Neslėpsiu - piktinausi. Bet laiškų į niurnbergus ir strasbūrus nerašiau. Tai vokiečių pasirinkimas, ką griauti ir ardyti.
O dabar, praėjus gal dešimčiai metų po savo „atradimų“ Berlyne, galvoju - gal ir teisūs tie vokiečiai, neplėšę nuo sienų lentų, negriovę paminklų.
Prieš kelias savaites, bendraudama su Rytų Vokietijoje po šeimos išardymo (Rytai - Vakarai) brendusia ponia, jos pasiteiravau apie Berlyne užsilikusius sovietinius simbolius.
„Jie man tikrai nekliudo. Atvirkščiai, - kai savo vaikams padėjau auginti atžalėles, jas atsivesdavau ir prie paminklo Treptovo parke, ir prie buvusios Berlyno sienos, kurią žymi juodais akmenimis grįsta juosta.
Ir pasakodavau mūsų išardytos šeimos istoriją. Matydavau ir daugiau pagyvenusių žmonių su anūkėliais. Jie taip pat vaikams kažką pasakojo. Tai mūsų šalies istorija.
Nugriovus paminklus ji juk lieka toji pati. Skausminga, bet - istorija“, - sakė ponia, susiklosčius aplinkybėms, nugalėtojams dalijantis teritorijas, brendusi Rytų Vokietijoje.
Beje, ji pastebėjo - Vokietijos istorikai sutinka, kad Berlyne ypač daug simpatizavimo praeičiai ženklų, tačiau jie nėra paminklų nuvertimo ir simbolių draudimo šalininkai.
„Vokietija jau ir taip dažnai perlenkia lazdą drausdama ne tik svastiką, bet kai kuriose mokyklose net neleisdama dėvėti tam tikrų firmų drabužių, nes jie siejami su nacistiniais judėjimais.
Naikinimai ir draudimai nėra tinkamiausias metodas perrašinėti istoriją, apsimetant, kad viso to nebuvo“, - įsitikinusi ponia, dabar gyvenanti Kelne.
...„Pasaulį seną išardysim“... Ir... naujų paminklų pristatysim?
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą