Henrikas Vaitiekūnas: Žiaurumo anatomija - nebus malonu skaityti, bet reikia

Jo patologija ir be padidinamojo stiklo matyti: rimtas ligonis. Bet neramina kitkas: tokių ligonių daugėja. Kodėl? Kas vyksta? (Tiems, kurie apsimeta klausimo nesupratę, pavardysiu be datų.

Specialiai metus lyg šaukštu maišydamas).

Pirmiausia – du vienas nuo kito ne itin nutolę protingų (?) mūsų Išrinktųjų siūlymai: pirma, medžioklė lankais ir strėlėmis (girdi, dabar tokie tie instrumentai, kad ir mirtis nuo jų ne itin skausminga.

Todėl iškart ir sukonkretinu norą: persišaukite strėle koją sau, patikrinkite, ar tiesą sakote).

Antrasis „elito“ pageidavimas ir siūlymas taip pat panašus: įteisinti medžioklėse naktinio matymo prietaisus. (Kas už jo slypi? Badas? Ar turguje mėsos kainos jau tokios, kad net seimūnai nebeįperka?).

Už tų dviejų norų slypi tik tai, kas pavadinime parašyta.

Bet turime ir kitų įvykių. Pavyzdžiui, Buča Ukrainoje. (Net kai kurie padoresni rusai kaltę bando suversti ne tautiečiams, o mongoloidinių priemaišų turintiems tos vargšės šalies kareivoms. Ir Amerika ne ką geresnė: ten „madoje“ šaudynės mokyklose ir dažnokai tvarkos pažeidėjus nužudantys policininkai.

Dar priminsiu žydų genocidą Antrojo pasaulinio karo metais ir Osvencimo „gydytojų“ eksperimentus.

Dar būta krūvos neišpasakytų žiaurumų Ruandoje. (Toli nuo mūsų – negirdėjome arba pamiršome).

Baigia iš atminties išblėsti ir A.B.Breiviko pavardė – 77 šaltakraujiškai nužudyti žmonės Norvegijoje. Ir... tuoj lietuviški TV ekranai bus vėl pilni kraujo – ne tikro, o „šventinio“, nes artėja Helovynas, kuris visai nepatinka TV žiūrovams, bet labai patinka prodiuseriams ir TV direktoriams.

O kaip įvardinti tai, ką šiandien Lietuvoje jaučia į pamoką einantis mokytojas? (Vieną jų užpuolė keturiolikmetis – dėl telefono, o trylikametis kitai mokytojai pažadėjo „sutikti ją vakare gatvėje ir pasikalbėti“).

Dar nepaminėjau Kauno istorijos: šešios paauglės bendraamžei surengė „linčo teismą“. Ir gal pro jūsų akis prasprūdo žinia laikraštyje apie tokią SMS žinutę: „Atnešk šiandien 50 eurų. Jei ne – rytoj lavonas!“? Ir t.t.

  Moksleivių žiaurumas, žinoma, yra išskirtinė tema. Galiausiai nesinori lįsti į temą, kurią plėtodamas vis vien prieisiu prie egzistuojančios išvados: jei mokytojas paglostys mokinį – priekabiavimas.

Jei sugriebs už rankos, norėdamas atimti peilį, – dar didesnis nusikaltimas. Nes jis neturi teisės jo LIESTI! Todėl ir žurnalistams daug lengviau pasakoti apie tų moksleivių tėvelius.

Pavyzdžiui, apie tokius: septyni vyrai medžiotojai iš Šiaulių, Telšių bei Radviliškio gyvam šernui laužė iltis, šunimis pjudė audinę ir vietnamietišką kiaulę bei visa tai filmavo. Telšių apylinkės teismas (apgailestauju, kad nežinau teisėjo pavardės) visus juos išteisino.

 Žiauriai esame neteisūs, kuomet sakome ar rašome „žvėriškas žiaurumas“. Nes joks žvėris nežudo gentainio. Kovoja, bet nežudo. Tai daro tik žmogus.

Prancūzų leksikografas Pjeras Buastas aiškina: „Žiauriais mus daro malonumų ilgesys“. (Manau, kad per daug supoetinta).

Seneka kitaip: „Žiaurumą gimdo silpnybės.“ (Arti tiesos). Bet taikliausias turbūt yra JAV rašytojas Viljamas Ransvilis Oldžeras, pasakęs, kad „žiaurumu ir pykčiu žmonės dažniausiai užpildo proto spragas.“

Bet ne dėl citatų susirinkom.

Todėl bandom situaciją bent iš paviršiaus pačiupinėti. Vėl nepamenu pavardės (tik mintį): vieno žmogaus mirtis – tragedija, o jei žūsta tūkstančiai – tik statistika. Ir jokių tikslių duomenų nebereikia: jūs patys matote, kaip Izraelio įvykiai išstūmė iš laikraščių ir ekranų Ukrainos įvykius.

O Armėnijos ir Azerbaidžano konfliktas kam šiandien Lietuvoje įdomus? Nors ir ten ŽIAURU.

  Kas yra žiaurumas? Tai – MALONUMAS (?) sukelti kančią. Arba NEVEIKIMAS, kai kas nors kenčia. Yra dar 23 panašūs apibūdinimai. Bet kas iš jų? Gal svarbiau žinoti, iš kur ŽIAURASTIS atkeliavo?

Vieni sako, kad atsinešėme kartu su evoliucija, nes, girdi, be žiaurios kovos už teritoriją (ir už resursus, ir už... žmoną) nebūtume genų perdavę kitoms kartoms.

Antroji teorija: smurtą ir žiaurumą mums diktuoja mūsų smegenys. Nes tam tikros jų zonos nuo kito kančios (kartais ją tik stebint)... maloniai (?) aktyvuojasi.

Trečioji teorija teigia, kad viską lemia socialinis veiksnys. (Nes ne viskas, kas mūsuose yra žiauru, kitose kultūrose nepriimtina. Pavyzdžiui, korida).

Dabar pabandysim žiaurumus sudėlioti pagal lygius ir būdus. Lygiai yra trys: pirmasis – visokiausi fizinio ir seksualinio žiaurumo pasireiškimai. Antrąjį lygį ne kiekvienas geba perprasti: tai – kenčiančiojo paieškos.

To lygio kankintojai visuomet stengiasi tapti bet kurios kančios (ir žmogaus, ir gyvūno)... stebėtoju.

Trečiasis lygis, jį patiriantiems pats sunkiausias, yra aktyvusis žiaurumas: auka iš anksto numatoma ir išskaičiuojama, nustatoma, kokio lygio yra jos pažeidžiamumas ir... paties kankintojo nebaudžiamumas.

Toliau jau pereinama prie konkrečių kankinimo būdų. Tai – dažniausiai fizinis būdas (sužeisti, sunaikinti). Bet gali būti ir intelektualus (įskaudinti ar sunaikinti morališkai). Gali būti emocinis (paskelbiant liūdnojo vaizdo riteriu ar gyvenimo džiaugsmo pilnu... idiotu).

Bet populiariausias, sako, yra socialinis būdas (kai vos vieno žodžio pakanka, jei kas viešai paskelbia, kad jūs esate prie kolektyvo nepritampanti... vidutinybė). Vieniems šis verdiktas – kaip nuo žąsies vanduo.

Kitiems – peilis po kaklu ar noras išgerti negerų tablečių. Bet – pasitarkite su daktaru.

Apie žiaurumo priežastis. Dažniausia jų – nepasitenkinimas gyvenimu. Retesnė – noras išlaikyti savo ego, esą unikalumą. O blogiausias žiaurumo pasirinkimas – kerštas už patirtą skausmą.

O dabar jau apie tai, kas dažniausiai nutylima. Internetiniai portalai mirga marga nuo kriminalinių nusikaltimų.

Žinoma, kad apie juos pranešti būtina. Bet ar TEISINGAI pranešama? (Aną savaitę šypseną sukėlė „žurnalistės“ (gal „redaktoriaus“?) antraštė populiariame portale: „ŠIURPUS radinys tėvo namuose“.

Ar patikėsite, koks buvo tas ŠIURPUS radinys? Senas ir surūdijęs pistoletas).

Tokio reiškinio-vaizdinio sustiprinimas turi net mokslinį pavadinimą: desensibilizacija. „Pagooglinkite“, bus įdomu.

Bet kad jums būtų dar įdomiau, pranešiu: šį terminą vartoja ir mokslinių rašinių kūrėjai: jie praneša, kad desensibilizacija – kuomet TV klaidingai formuoja žiūrovo supratimą apie realybėje egzistuojantį nusikalstamumą: mat tik 10 proc. visuomenėje padaromų nusikaltimų yra smurtinio pobūdžio. TV programose tokių veikų – net 77 proc. Tad, atrodo, turime IŠ KO pasimokyti KAI KO!