Jolanta Blažytė: „Mes savo „storius“ kūrėme ne Instagram‘e, bet realiame gyvenime"

Nors jau prirašyta milijonai FB postų apie tai, kokie mes buvome kitokie, bet užvalgius vaikystės laikų draugės keptų baravykų, norisi ir man pasidalinti savo prisiminimais...

Mes tikrai buvome kitokie.

Nebuvome nei geresni, nei blogesni už mūsų dabartinę jaunąją kartą, bet buvome tiesiog kitokie. Mes daug ką mokėjome, o ypač tai, ko mūsų niekas nemokė.

Mes neturėjome „išmaniųjų“, bet puikiai mokėdavome pasikviesti į kompaniją draugus, švilpdami jiems po balkonu.

Mes su malonumu vogėme obuolius iš svetimo sodo, nors savų turėjome per akis;

Mes „neskrolinome“ Instagram‘e, bet nežinojome, kas per daiktas yra tas nuobodulys; Norėdami pabendrauti su kaimynais, mes nerašydavome SMSų, bet eidavom pas juos pasiskolinti druskos;

Mes nežinojome, kad reikia kovoti su klimato kaita, tačiau rūkytą žuvį vis tiek vyniojome ne į celofaninius maišelius, o į seną laikraštį.

Mes tie, kurių draugai buvo kieme, sporto aikštyne, ežere, bet ne Tinder‘yje.

Mes kalbėjome citatomis iš knygų ir animacinių filmų ir dabar su užuojauta žiūrime į tuos, kurie klausia: iš kur tai?

Mes nevažinėjome paspirtukais, bet turėjome miklias kojas, kurių pagalba galėjome nubėgti iš vieno miesto galo į kitą tam, kad nusipirkti ledų.

Mes daužėme kumščiu televizorių ir replėmis perjunginėjome kanalus. Mes klausėmės Queen ir Led Zeppelin, neįtardami, kad niekam ateityje šių grupių nepavyks pakeisti.

Mes aršiai gynėme savo tiesas – tiek žodžiais, tiek kumščiais – nes nebuvo kontorų, kurios galėtų jas apginti. Mes mylėjome savo tėvus besąlygiškai, nes nebuvo tetulių, kurios mums paaiškintų, kurie tėvai yra geri, o kurie - blogi.

Mes neturėjome lytinio švietimo pamokų, bet žinojome, kad plazdantys kūne drugeliai yra kažkas tokio wow.

Mes gyvenome pagal dėsnį „kaip pasiklosi, taip išmiegosi“, nes nežinojome, kad mus už mus tiek pasikloti, tiek išmiegoti galėtų dirbtinis intelektas.

Mes mylėjome.... todėl, kad tiesiog mylėjome, o ne todėl, kad už tą meilę mainais būtų galima gauti Mersą, Dior suknelę ar galimybę nusifotkinti ant žurnalo viršelio.

Mes savo „storius“ kūrėme ne Instagram‘e , bet realiame gyvenime. Ir prikurdavome tokių, kad paskui tris dienas būdavo gėda kaimynams į akis pažiūrėti.

Blyn, kokie mes vis tik buvome kitokie.... Ir kol aš taršau draugės keptus baravykus ir grybauju savo vaikystės prisiminimuose, draugė jau spėja man pririnkti šviežių vištų kiaušinių.

Nors užsukau tik arbatos išgerti... Tokia jau ta mūsų karta...