Jonas Vaiškūnas. Ko nepadarė Tomaševskis, Seimo narių rankomis padarys Dobrovolska?
(3)Tą dieną 14.30-15 val. į Seimo darbotvarkę yra įtraukti asmenvardžių rašymo asmens dokumentuose įstatymo projektai, kurias siekiama nustatyti nelietuviškų asmenvardžių rašybos oficialiuose Lietuvos dokumentuose tvarką.
Seimo svarstymui teikiami du alternatyvūs asmenvardžių rašybos asmens tapatybės dokumentuose įstatymų projektai Nr. XIIIP-471 ir Nr. XIIIP-535(2).
Projektu Nr. XIIIP-471 siūloma, kaip ir šiuo metu yra priimta, asmenvardį rašyti valstybine lietuvių kalba pagrindiniame asmens dokumento puslapyje, o kitame asmens dokumento puslapyje, Lietuvos piliečiui pageidaujant, leisti įrašyti asmenvardį ir kitomis kalbomis.
Šis siūlymas atitinka bemaž 70 000 piliečių parašais Seimui oficialiai teiktą ir privalomą svarstyti siūlymą ir neprieštarauja LR Konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui bei Valstybinės Lietuvių kalbos komisijos (VLKK) išvadoms.
Projektas Nr. XIIIP-535(2), kurio pagrindinė nuostata yra leisti asmenvardį rašyti kitų valstybių kalbomis naudojant lotynišką raidyną, jei Lietuvos pilietis yra kitos nei lietuvių tautybės, jei turi kitos valstybės išduotą dokumentą, kur jo arba jo prosenelio asmenvardis buvo užrašytas atitinkama valstybine kalba, prieštarauja LR Konstituciniam valstybinės lietuvių kalbos statusui ir LR Konstitucinio teismo (KT) doktrinai bei VLKK išvadoms.
KT vienareikšmiškai yra išaiškinęs, kad asmens tautybė /…/ negali būti pagrindas asmeniui reikalauti, kad jam nebūtų taikomos taisyklės, kylančios iš valstybinės kalbos statuso.
Ar išdrįs valdantieji, nekreipdami dėmesio į KT išaiškinimus, VLKK išvadas ir į Lietuvos piliečių valią oficialiai išreikštą dar 2015 metais bemaž 70 000 parašų, pritarti įstatymo projektui, siaurinančiam valstybinės lietuvių kalbos vartojimo sritį ir grubiai pažeidžiančiam jos konstitucinį statusą?
Abu įstatymo projektus svarstęs, šiuo klausimu pagrindiniu paskirtas Seimo teisės ir teisėtvarkos komitetas, išdrįso. Jo sprendimas, o tiksliau nuosprendis – toks: palaikyti asmenvardžio įrašą valstybine kalba iš oficialių dokumentų išstumiantį įstatymo projektą Nr. XIIIP-535(2), o alternatyvųjį – atmesti.
Nejau darbus, į kuriuos nagus nusilaužė svetimšalių erelių ir Georgijaus juostelių mėgėjas Valdemaras Tomaševskis, dabar užbaigs Laisvės partijos pastūmėti Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos nariai prisikalbinę dar ir opozicija besitituluojančius tautos išrinktuosius?
Įdėmiau pasigilinus į daugelį metų Lietuvoje įtampą kurstančio nelietuviškų asmenvardžių oficialiuose Lietuvos dokumentuose rašybos klausimo politizavimo istoriją, akivaizdu, kad tai po Sovietų sąjungos griūties didžialiankiško revanšizmo tęsėjų Lenkijoje sukurta, taip vadinama „kresų repolonizacijos strategija“ ( lenk. kresy – liet. „pakraščiai“; taip lenkai vadina prieš II pasaulinį karą valdytas teritorijas Lietuvoje, Ukrainoje ir Baltarusijoje; beje, į šią sąvoką patenka ir Lietuvos sostinė Vilnius), kurios pagrindinių tikslų įgyvendinimo Lietuvoje ilgai siekta per Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) veiklą ir tarpvalstybinių Lietuvos-Lenkijos politinių-ekonominių santykių erdvėje.
Šios strategijos esmė – pačiam mušti ir rėkti – tai yra nuolat visais lygiais ir visais būdais spausti Lietuvą, reikalaujant įvairių privilegijų ir teisių tariamai labai skriaudžiamai lenkų tautinei mažumai Lietuvoje.
Tiems politikams ar skaitytojams, kuriems tokia kaimyninės šalies Lietuvoje, vadinamos „strategine partnere“, strategija gali pasirodyti neįtikėtina arba prilygintina, kaip dabar madinga sakyti — „sąmokslo teorijai“, čia pateikiu tik keletą esminių citatų iš vienos šios strategijos kūrėjos mokslinio darbo.
Jo autorė Vilniaus universiteto absolventė Katažyna Koženiovska (Katarzyna Korzeniowska, kartais pasirašanti ir Korzenewska, prieš persivertimą buvusi Karniauskaitė).
Ji savo 1999 m. moksliniame straipsnyje „Lenkų kultūros buvimas rytuose“ („Obecność kultury polskiej na Wschodzie“) [1] Lenkijos Seimo senato užsakymu išdėstė strategiją ir taktiką, kaip Lenkija galėtų „repolonizuoti“ vadinamus rytinius „kresus“: Lietuvą, Baltarusiją ir Ukrainą).
Lenkai Baltarusijoje, Ukrainoje ir Lietuvoje sudaro antrą pagal dydį tautinę mažumą (būtent po rusų), tačiau tik daliai jos atstovų lenkų kalba yra gimtoji.
…tai, kas lenkus sieja, yra vadinamoji „pasinė tapatybė“, kitaip sakant, verbalus, deklaratyvus saves įvardijimas lenku. Tačiau, jis neduoda jokių gilesnių kultūrinių padarinių, nesukelia net poreikio geriau išmokti lenkų kalbą, neveda prie gilesnio lenkų kultūros pažinimo. Priklausymo lenkų tautybei deklaravimas dažnai yra siejamas su katalikiškumu arba savęs kildinimu iš katalikiškos šeimos. Tradicija lenką tapatinti su kataliku šiuose kraštuose siekia XIX amžių ir iki šiol yra labai dažnai pateikiama kaip svarbus motyvas „būti lenku“.
[Lenkijoje] Rytinių kaimynių tautos pastebimos tik tada, kai prabylama apie „engiamą lenkų mažumą“…
Nedidelė, bet labai prolenkiška [Lietuvos] žymiausių intelektualų grupė daro esminę įtaką mokslo, taip pat politikos bei žiniasklaidos pasaulyje ir potencialiai galėtų tapti nuolat besiplečiančios lenkiškosios įtakos užuomazga.
Šiuo metu Lietuvoje jau yra įtakinga istorikų terpė, tautinės istoriografijos teiginių nelaikanti dogmomis. Šių istorikų sluoksnio poveikis yra žymus ir pasižymi aiškiai prolenkišku pobūdžiu.
Tuos kurie linkę plačiau pasigilinti į svarstomą klausimą, kviečiu pasiskaityti visą šios mokslininkės rašinį, kurį mes su filologu Vytautu Batvinsku ir publicistu Linu Medeliu esame išvertę į lietuvių kalbą ir paskelbė Alkas.lt 2014 m.
Tačiau, eilinį kartą įsitikinusi, kad lietuviai yra nelinkę pasiduoti tiesioginiam Lenkijos ir jos interesus įgyvendinančios LLRA spaudimui bei šantažui, netgi priešingai – kuo didesnis šis spaudimas, tuo didesni pasipriešinimas ir pilietinis-patriotinis susipratimas plieskiasi lietuvių širdyse, Lietuvos „repolanizatoriai“ radikaliai pakeitė taktiką.
Nutarta pasitelkti Lenkijos Seimo kuluaruose ne kartą girdėtą, dar neužmirštą istorinį „Jogailos principą“, kuris savo esme yra priešingas Lenkijos vykdytai posovietinei politikai Lietuvos atžvilgiu. Pagal jį – lietuvius reikia ne spausti, o jiems prisigerinti, vaišinti, apdovanoti, tituluoti, karūnuoti, tuomet jie patys padarys viską, ko nori jų ponas.
Nuo to laiko tarpvalstybiniu lygiu nustota spausti ir garsiai reikšti priekaištus Lietuvai dėl vadinamų „Lietuvos lenkų teisių pažeidimų“. Iš mūšio lauko patrauktas Valdemaras Tomaševskis. Švelniosios „repolonizcijos strategijos“ koordinatorės įgaliojimai ir visos teisės perduotos taip vadinamo „Europos žmogaus teisių fondo“ (EŽTF) atstovei, teisininkei Evelinai Dobrovolskai.
Yra žinoma, kad šis Lenkijos Senato finansuojamas fondas, pritarus Senato „Polonijos“ komisijai, 2010 m. Lietuvoje buvo įsteigtas paties Lenkijos užsienio reikalų ministro Radoslavo Sikorskio.
EŽTF aktyviai veikė prieš Lietuvos Respublikos Konstituciją ir įstatymus, skatindamas ir remdamas Lietuvos piliečių bylas teismuose, kuriomis buvo siekiama įteisinti jų pavardžių rašybą oficialiuose dokumentuose nelietuviškais rašmenimiṣ.
Oficialioje EŽTF interneto svetainėje ilgą laiką buvo skelbiama atmintinė, paaiškinanti Lietuvos piliečiams, kaip su EŽTF teisine pagalba galima apeiti Lietuvos įstatymų reikalavimus ir išsikovoti, kad asmenvardis asmens dokumentuose būtų įrašytas ne valstybine kalba.
Kai šią, Lietuvos repolonizacijos strategiją Lietuvoje aktyviai įgyvendinančią veikėją, galiausiai pavyko įtaisyti į Lietuvos Teisingumo ministro postą, ji įgijo aukščiausios galios svertus toliau vykdyti jai pavestą pagrindinę užduotį aukščiausiu valstybiniu lygmeniu.
Lenkiškų pavardžių lenkiška rašyba Lietuvos piliečių pasuose, lenkiškų gatvių pavadinimų ir vietovardžių buvusiose Lenkijos okupuotose Lietuvos teritorijose oficialus įteisinimas, lenkų kalbos šiose teritorijose veikiančiose įstaigose pripažinimas Lietuvos valstybės oficialia susirašinėjimo ir bendravimo kalba – yra pagrindiniai ilgalaikiai repolonizatorių siekiai.
Nors juos nuolat bandoma pridengti tarimai pažeidžiamomis tautinių mažumų, Lietuvos pilietybę priimančių užsieniečių bei jų sutuoktinių ar vaikų teisėmis, tačiau repolonizatorių yla nuolat lenda iš maišo.
Štai ir prieš Seimo sausio 11 d. posėdį, Lietuvos politologui Andžejui Pukšto (Andrzej Pukszto) išsprūdo, kad „Lietuvos sprendimas dėl asmenvardžių klausimo nutrauktų nuolatinius Lenkijos politikų baksnojimus mums“.
Kol kas lieka neaišku, kaip Lietuvos politikams reiktų vykdyti šio Lietuvos politologo patarimą – ar Lietuva turėtų nusileisti visiems baksnotojams be išimties, ar tiktai Varšuvos išimtinai?
O prieš Kalėdas, gruodžio 21 d., vykusiame Seimo posėdyje Seimo narys Saulius Skvernelis pripažino, kad būdamas Lietuvos Respublikos Ministru Pirmininku lenkiškų asmenvardžių rašybos klausimą Lietuvoje išspręsti pasižadėjo ir įsipareigojo Lenkijos Respublikos Premjerui.
Su beprecedenčiu Lenkijos ir ją atstovaujančios politinės Lietuvos lenkų bendrijos spaudimu daug metų susiduriantys beveik visų Lietuvos politinių partijų politikai nuolat priversti laviruoti tarp savo partijos politinių interesų ir negausios, tačiau politinei pusiausvyrai svarbios, o politinių siekių prasme, lengvai prognozuojamos Tomaševskio LLRA.
Todėl pagrindinės tautinės vertybės, kurių gviešėsi LLRA – asmenvardžiai, vietovardžiai, valstybinės lietuvių kalbos klausimai valstybės įstaigose ir švietimo sistemoje – tapo savotišku mainomu pinigu Lietuvos politikų rankose.
Tomaševskio ir LLRA Seime nebėra. Dabar jų vietoje LLP – Lietuvos laisvės partija su patyrusia „kresų repolonizacijos“ stratege Lietuvos Respublikos Teisingumo ministre E. Dobrovolska.
Kaip šį kartą pasielgs valdantieji – ar iškeis svarbiausią lietuviškos tapatybės ir Lietuvos valstybingumo konstitucinį garantą – valstybinę lietuvių kalbą – į narkotikus ir lytinių mažumų partnerystę?
Netrukus pamatysime.
Stebėkite tiesioginę transliaciją iš sausio 11-osios dienos Seimo posėdžio.
Rašyti komentarą