Juozas Šikšnelis: "Daug kuo netikiu, bet kam tai rūpi"

Kuo nors abejojant sakoma, jog truputį tikiu, bet iki galo netikiu. pavojingas pasirinkimas, nes gyvenimas diktuoja griežtas sąlygas: arba tiki, arba netiki, pusės gali būti tik sveriant dešrą ant nureguliuotų svarstyklių.

Dvejojimas irgi svetimas netikėjimui. Jeigu vakar dar tikėjai, o ryte jau ne, vadinasi patyrei apreiškimą.

Tarp politikų apreiškimai yra pilka kasdienybė, nes jų uoslė itin išvystyta - iš tolo užuodžia, iš kur sklinda palankiausias kvapas, žadantis išsilaikyti pozicijose, o ką gali žinoti, gal dar kilti aukštyn.

Kitus, prakaitu pelnančius duoną kasdieninę apreiškimai nelanko, uoslė apgauna, todėl ir sėdi prie įskilusios, dar ačiū Dievui, ne visai suskilusios geldos, joje duonos kasdieninės  gurinukų dar gali prisirankioti.

Jeigu atvirai, tai netikiu apreiškimu, proto nušvitimu ir stebuklingu praregėjimu, persikūnijimu ir panašiomis pervartomis.

Asmenybė negali būti lyg vėtrungė besisukiojanti pagal vėjo kryptį, nors negali būti ir milžinas gelžbetoninėmis ar molinėmis kojomis. Tai koks turi būti žmogus?

Netikiu pranašais, visais, nes netikrų priviso lyg šliužų darže, todėl atskirti tikrą nuo netikro - neįmanoma, todėl lengviau netikėti visais.

Netikiu, jog pavyks išsirinkti valdžią, kuri atsigręš į žmogų, o ne dairysis kaip pakelti savo reitingą.

Netikiu patikinimu, kad Dievas mus apleido ir myli tik tuos, kurie loterijoje laimi aukso puodą.

Užtikrinu, kad šiame žaidime Dievas niekada nedalyvavo ir nesirengia. Ir apleisti mūsų nesirengia. Visa paslaptis glūdi mūsų suvokime, kokios malonės mes tikimės?

Netikiu, kad žodžiais "myliu", "gerbiu", "žaviuosi" ir t.t.  galima išreikšti tikruosius jausmus. Žodžiai tik garsas atkreipti dėmesį, o jausmai reiškiami kitaip.

Tuo pačiu netikiu priesaikomis, nei meilėje sėdint parke ant suoliuko, nei ranką padėjus ant konstitucijos, nei bučiuojant valstybės vėliava. Ką reiškia pasakyti žodį?

Pastangų minimumas, naudos - maximumas... turėtų būti, nes po to tampama šeima, seimo nariu ar ministru.

Tik vos tapęs kažkuo gali priesaikos žodžius pamiršti, juk tai ne vergo ženklas išdegintas karšta geležimi kaktoje. Neištrinamai, kosmetologų nepašalinamas. Net parašas po žodine priesaika mažai ką reiškia.

Gyvenime pilna pavyzdžių kai laužomos priesaikos, klastojami ar išsižadami parašai.

Todėl ir netikiu, nes žmonėse kuo toliau, tuo mažiau lieka šventumo. Ir netikiu, kad mes einame į tobulesnę visuomenę, kur to šventumo bus per akis.

Netikiu visuotiniu atšilimu, kuriuo taip gąsdina iš pamokų pabėgusi švedaitė.

Jeigu nebūtų pabėgusi, bet klausiusi mokytojų, nebūtų ir to pasaulinio šaršalo dėl klimato kaitos.

Aš netikiu dėl to, kad mano amžiuje klimatas radikaliai nesikeis.

Pavyzdžiui, naujalietuviams, norintiems užberti druskos ant skurdžiai besiverčiančių tautiečių pavydo žaizdos, vis tiek teks keliauti į tolimus šiltuosius kraštus, nes nei bananai, nei palmės Lietuvoje nepradės augti.

Netikiu anei viena sąmokslo teorija, nes pats esu keletą sukūręs ir išmanau kaip tai daroma, tik ne visada lieka aišku, kam tai naudinga arba kieno ūsai kyšo už tos teorijos.

Netikiu neatpažintų skraidančių objektų ir ateivių iš kitų galaktikų egzistavimu. Pakeisiu savo nuomonę tik asmeniškai su jais susitikęs.

Netikiu, kad laiką galima atsukti atgal, sustabdyti ar pavaryti į priekį. Tai tik metaforos.

Netikiu, kad galima per vieną naktį išgarsėti. Tik muilo operose akylus talentų ieškotojas pamato, suranda ir paviešina talentingą, bet iki šiol niekam nežinomą kūrėją.

Netikiu socialiniu teisingumu, nes visur ir visada atsiranda už lygius lygesnių.

Netikiu tikėjimu tų, kurie bažnyčią lanko tik per didžiąsias šventes.

Netikiu meile iš pirmo žvilgsnio, nes tai  dažniausiai saviapgaulė, kuri baigiasi skaudžiais nusivylimais.

Netikiu, kad galima apgauti likimą ir gyventi ilgiau nei tau nubrėžta.

Daug kuo netikiu, bet kam tai rūpi.