Juozas Šikšnelis: Sukurti kaukę arba jos atitikmenį gali profesionalus grimuotojas, madingas plastinis chirurgas arba gatvės chuliganas

Sukurti kaukę arba jos atitikmenį gali profesionalus grimuotojas, madingas plastinis chirurgas arba gatvės chuliganas iš kurio atsisakai pirkti plytą.

Na, gerai, ne kaukę, o  tai, kas lieka iš veido, kai pasidarbuoja šie trys profesionalai.

Kaukės naudojamos: norint išgąsdinti, pasislėpti, likti neatpažintam, švenčiant Helovyną – atplukdytą iš už Atlanto šventę arba Užgavėnes – archaišką mūsų krašto šventę.

O kur dar aukštuomenės taip mėgstami kaukių baliai jaukiose pirtelėse ir rimtose salėse.

O svingerių orgijos? Labiausiai būti atpažintiems vengia STT vyrukai, panašu, kad kaukių jie nenusiima ropšdamiesi į lovą pas nuosavą žmoną.

Bankų plėšikai kaukes dėvi tik kinuose, nes bankai nūnais plėšiami nešaunamojo ginklo, o kompiuterio (bijau apsirikti, bet gal net telefono) pagalba.

Dar nesenas laikas kai visa šalis buvo kaukėta, nors ginkluotų užpuolimų procento tai nepadidino, nes kaukės buvo dėvimos privalomąja tvarka, norint pasislėpti nuo klastingojo viruso, sukelti ermyderį protingesnių už visus pasaulio protinguosius antivakserių gretose ir netgi plukdyte plukdyti kandidatą į prezidentus.

Žinomoje istorijoje „Žmogus su geležine kauke“ yra šiek tiek neteisybės – kalinys, daugelio tyrinėtojų numanomas karaliaus nesantuokinis brolis, nešiojo juodo atlaso, ne geležinę kaukę.

Kaukes galima darytis iš daug ko. Pati populiariausia, o ir pigiausia – moteriška kojinė ant galvos. Čia kaip toje reklamoje: du už vieną.

Žinia, juk nėra tokios parduotuvės, kur parduotų po vieną moterišką kojinę, tad nusipirkęs porą ieškai partnerio.

Paprasčiausios kaukės gaminamos iš papje maše – bet tai vaikų darbas, rimtesnės – iš gumos ar latekso.

Iš medžio gamina tautodailininkai, iš Afrikos – kolekcionieriai, iš vaistinės – bijantys Covid‘o, iš parankinių priemonių – einantys vogti kaimyno vištų kiaušinių.

Jeigu esi įžymus ir miršti savo lovoje, apsuptas draugų ir jeigu jų tarpe atsiranda skulptorius, gali tikėtis pomirtinės kaukės.

Su sąlyga, kad nepersigalvosi ir nepradėsi muistyti bei tankiai mirkčioti. Tada portretas skulptūrinėje kompozicijoje ant tavo kapo nebus panašus į sovietų sąjungos maršalą ar kaimyną.

Ginkdie, kaukei pritvirtinti prie veido nenaudokite Moment ar kitų Superklijų – turėsit vargelio prireikus greitai ją pakeisti nuosavu veidu.

Tiems, kam kaukė ir be klijų priaugo prie tikrojo veido, kad neatskiria kur kaukė, kur veidas – tiek to,  bet nuplėšus skubant ir su jėga, be plastikos chirurgo ir odos nuo šlaunies persodinimo neapsieisi.

Raginimas „Nusiimkite kaukes“ kai kam atsilieps itin skaudžiai, bet ne todėl, kad iki galo bijos parodyti savo tikrąjį veidą, o todėl po kauke tikrasis veidas nesiskiria nuo jos.

Tad nesiimkime kaukių, o gyvenkime neslapstydami savo tikrų veidų.

Jeigu tokius turime.

Bet per daug nenusiminkite, jei kaukė atitinka tikrąjį veidą, tiesiog reikia keisti arba kaukę, arba veidą, žiūrint kas pigiau.

Kaukės – genialus žmonijos išradimas, jei ne jos žmonija nebūtų išgyvenusi 200 000 metų – seniai būtų vieni kitus išskerdę, nemokėdami paslėpti savo tikrojo veido, kuriame akivaizdžiai atsispindi ketinimai: nekęsti, mylėti, dievinti, pakišti kiaulę ir taip toliau.