Ką švenčiame: laisvę sau ar Laisvę Lietuvai?

Ką švenčiame: laisvę sau ar Laisvę Lietuvai?

Vėl gausu kalbėjimo apie laisvę. Nekyla ranka šitą žodį rašyti iš didžiosios raidės, nes viešojoje erdvėje ir ne be nacionalinio transliuotojo pastangų laisvės prasmė paniekinta iki galimybės eiti kur nori.

Apie šitokią laisvę, laisvę „išreikšti save" ir mėgautis gyvenimu šiandien kalbama daugiau, negu apie meilę artimui arba įsipareigojimą Tėvynei.

Ar tai pakankama išlikimo sąlyga didėjančios Rytų ir Vakarų įtampos lauke?

Laisvė nėra paleistuvystė

Taip sakė vienas žymiausių lietuvių išeivijos filosofų Algis Mickūnas, kalbėdamas apie kultūrologo Vytauto Kavolio knygą „Laisvės kultūra".

Ji buvo sutikta knygų mugėje, kuri, be kita ko, būna ir gaudžiantis idėjų turgus, kur vienos mintys rungiasi su kitomis, o išgirstos ar neišgirstos, galiausiai vėl sueina į knygas ir lieka jose budėti. Knyga buvo sumanyta 1991 metais, tačiau išleista tik šiemet.

Knygos sudarytojas kultūros tyrinėtojas Darius Kuolys, apeliuodamas į, anot jo, rūstų V. Kavolio kalbėjimą tiek Lietuvos, tiek Vakarų tikrovės atžvilgiu, vis labiau pasiduodančios konjunktūrai ir administraciniams aparatams, filosofo klausė, ar 1996 metais mus palikęs autorius vis dar aktualus, ar kultūrinis liberalizmas ir laisvės kultūra yra tapę sinonimais, ar tai „naivių nevykėlių projektas, kuriam tikrovėje nėra vietos".

Liberalai, anot knygos autoriaus, jeigu jie nesugeba jausti ribų, jeigu nesugeba savęs kritiškai reflektuoti, gali kelti didelę grėsmę laisvei, jie gali būt tokie pat imperialistai.

Tada filosofas A. Mickūnas, atkreipęs dėmesį į daugybę laisvės sampratų, ir tarė, kad V.Kavolio pirmas atsakymas yra toks: laisvė nėra paleistuvystė.

„Negaliu daryt, ką tik noriu, nes laisvė yra dialogiška, - aiškino jis, - kiekvienas asmuo nori ar ne, turi būti autonomiškas savo paties įstatymų leidėjas.

Bet būdamas autonomiškas jis turi nepažeisti ir kitų teisių būti autonomiškais. Todėl mes turime nutarti, kokios taisyklės tarp mūsų galios, kaip mes vienas kitą apribosime.

Kadangi žmogus yra klystantis, todėl klystantis žmogus turi būti ir atsakingas, nes be atsakomybės nėra laisvės.

Tai jeigu Lietuvoje daug žmonių kalba apie laisvę ir teises, bet nemini atsakomybės, tai Kavolis, sakytų: ponai, jūs nesat laisvi, jūs praradot teisę kalbėti, kad turite teises ir esat laisvi.

Teisės reikalauja būti atsakingam už savo klaidas, prisipažinti suklydus ir klaidas ištaisyti. Tik laisvas žmogus yra atsakingas."

Į D. Kuolio klausimą, ar yra atšauktinų dalykų iš jo palikimo, kurie galėtų „vesti iš kelio" jaunimą, rimtus ir blogus politikus, A. Mickūnas ilgai nedvejojęs atsakė, kad visus politikus valdžioje reikia atšaukti, nes jie elgiasi neatsakingai ir nesilaiko taisyklių, kurias patys sukuria.

Jis papasakojo apie vieno jo studento, po studijų grįžusio į gimtąją Gvatemalą, istoriją.

Kartą jis paskambinęs filosofui pareiškė, kad profesorius turėtų jaustis jam skolingas ir priminė politikos seminaruose ne kartą jo kartotą mintį, jog pagal teisinės valstybės apibrėžimą pilietis yra atsakingas už išrinktųjų valstybės vadovų veiksmus.

„Čia Kavolio įnašas, - pasakojo filosofas, - mes juos išrinkome ir esame atsakingi už tai, ką jie daro, o jeigu mes nieko nesakome jiems, kai jie elgiasi netinkamai, vadinasi, mes esame kalti.

Tai tas jaunuolis ir sako man: kur mes buvome, kai jo gentį, majus, žudė mūsų valdžios remiami diktatoriai?

Anot Kavolio, mes esam atsakingi už mūsų išrinktus veikėjus. Ir jeigu jie nukrypsta, tai mūsų pareiga yra ne tik juos kritikuot, bet ir atstatydint, nes jie patapo kriminalais."

Filosofas Egidijus Aleksandravičius atkreipia dėmesį į V. Kavolį jaudinusią problemą, kad į laisvę išėję lietuviai gali būti nepajėgūs ta laisve naudotis, jį buvo apėmęs jausmas, kad lietuviai išėję į laisvę savyje rodo daugiau sovietiškumo, negu besivaduodami iš jo.

Kitas knygą aktualizuojantis aspektas, anot E. Aleksandravičiaus yra tas, kad pagal V. Kavolį laisvė yra susijusi su morale: „tik iš moralybės gali išeiti žmogus, kuris įsipareigoja ir yra empatiškas kito vargams, o toji banga su neoliberalizmu ir laukinio kapitalizmo šuoliais padarė tai, kad mes šito nejaustume".

Jo manymu, Kavolis mums primintų, kad ne rinka kalta, kad, sakykime, Lietuvoje ir už sienos tų pačių pavadinimų vaistų kainos skiriasi keliasdešimt procentų.

Ar kas nors jaučia dėl to gėdą kaip italas, kuriam didinti kavos kainą yra nepatogu arba čekas, nedrįstantis pabranginti alų? Tai pareina ne nuo rinkos, bet nuo moralės.

Tautą spaudžianti politinė galia

Galima tikėtis, kad daugeliui atradimu tapo ar dar taps istorijos dr. Vlado Sirutavičiaus knyga „Politinė galia ir lietuviškas etniškumas.

Vėlyvasis stalinizmas ir ankstyvoji destalinizacija Lietuvoje 1944-1956." Jos apibrėžta tema irgi susijusi su laisvės problema bei etninės visuomenės instinktu siekti nepriklausomybės.

Istorikas sako, jog pagrindiniai monografijos veikėjai yra lietuviai, įvairūs lietuviai, tarp jų ir tie, dėl kurių mes abejojame, kad jie buvo lietuviai.

Aiškindamas, kas gi pastūmėjo imtis šios nelengvos ir mūsų dienomis nepopuliarios temos, V.Sirutavičius sako: „Turbūt nesuklysiu teigdamas, jog šis laikotarpis yra pats dramatiškiausias lietuvių tautos moderniųjų laikų istorijoje.

Skaudus laikotarpis, apie kurį, beje, yra daug rašyta, tiek apie saugumo struktūrų veiklą, tiek represijas ir, be abejo, bus dar daug rašoma, tačiau viena iš paskatų imtis šios temos buvo noras pažiūrėti į jį ne per represijų prizmę, bet per kultūros politiką, norėjosi suformuluoti, ką pavyko režimui ir ko nepavyko padaryt."

Istorikas dr. Česlovas Laurinavičius apibendrindamas kolegos darbą juokavo, esą nuverstas milžiniškas beveik mitologinės reikšmės kalnas, nes temai, kurios orientyras yra lietuvis, lietuvybė, viešoji erdvė nėra palanki.

Tokiais atvejais, jo manymu, po tam tikro laikotarpio galų gale išaiškėja fundamentali panašaus darbo reikšmė.

„Šitoje knygoje per įvairius pjūvius, ypač per kultūrą, per tokį reiškinį, kaip Dainų šventės ir t.t. ryškėja, kad nepaisant milžiniško spaudimo, pradedama suvokti, kad lietuviai kitokie ir su tu tuo reikia skaitytis.

Prisimenu, Sąjūdžio laikais lemiamu momentu Maskvoje ir kitur skambėjo: jie yra lietuviai, jie yra kitokie, juos reikia paleisti.

Kad taip įvyko, kad tokia tiesa buvo pripažinta, didelį pasišventimo kelią išsaugant savo tėvų dvasią, palikimą, sovietmečiu teko nueiti kultūros darbuotojams, mokytojams, chorvedžiams ir šiaip eiliniams žmonėms.

Jis ir yra pamatas, ant kurio mes šiandien lyg ir laikomės, nors galiu pasakyt, kad šiandien lygiai tokia pati galia spaudžia mus.

Tad šitos knygos prasmė yra ne tik susivokti apie tai, kas buvo, bet tuo pačiu ir atsispirti tam, kas bus. Klausimas, ar išliksime, kaip tauta, nes spaudimas yra didelis.

Mes jo dažniausiai net nejaučiame. Problema yra ta, kad stalinizmo metais tą spaudimą jautėm, dabar nejaučiam, - jis yra švelnus, liberalus."

respublika.lt

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder