Kaip įkvėpti daugiau lygybės į nelygią Europos Sąjungą

Vienintelis dalykas, kurio ES vis dar nepavyksta sulyginti ir kuris yra žymiai svarbesnis už visus išvardintus sulyginimus, yra žmonių pajamų ir gyvenimo kokybės lygis ES teritorijoje.

Lygūs ir lygesni europiečiai

Nors du trečdaliai turtingiausių pasaulio šalių yra Europoje, tačiau dėl Senajame žemyne plačiai paplitusios pajamų nelygybės tarp ES žmonių yra lygių ir lygesnių. Dideli pajamų skirtumai rodo, kad Europoje egzistuoja labai ryški takoskyra: Šiaurės ir Vakarų Europos valstybių gyventojų vidutinės pajamos yra didesnės nei daugelio Pietų ir Rytų Europos šalių gyventojų. Vidutinės pajamos labai skiriasi ne tik ES, bet ir kitose Europos valstybėse, o galimybė pirkti prekes ir paslaugas ES priklauso nuo pajamų lygio, kuris svyruoja nuo labai aukšto iki nepadoriai mažo.

Vienas iš būdų įvertinti ir palyginti žmonių pajamų skirtumus yra palyginimas pagal perkamosios galios standartą (PGS), kuris leidžia susidaryti vaizdą apie gyvenimo lygį skirtingose valstybėse. PGS yra savotiška valiuta, kuri panaikina kainų lygio skirtumus parodydama, kaip už vieną PGS galima nusipirkti tą pačią prekę ar paslaugą bet kurioje šalyje.

Pajamų skirtumas tarp ES valstybių – beveik 9 kartus

Įtraukus Europos laisvosios prekybos asociacijos šalis ir ES šalis kandidates, aiškėja, kad po Liuksemburgo, kuris pernai užėmė pirmą vietą pagal PGS (33 214), seka Norvegija (27 090) ir Šveicarija (26 389), toliau rikiuojasi Nyderlandai ir Austrija. Lietuva pagal šį rodiklį yra žemiau Europos vidurkio, kuris sudaro 18 706 PGS. Mūsų šalies PGS 2022 m. sudarė 14 202, o žemiausias iš ES šalių jis buvo Bulgarijoje – 9 671.

Tačiau vertinant pajamas ne pagal PGS, o eurais, pajamų nelygybė Europoje atrodo dar blogiau. Vienam gyventojui tenkančios vidutinės disponuojamos pajamos 2022 m. ES svyravo nuo 5 378 eurų Bulgarijoje iki 45 310 eurų Liuksemburge, t. y. skyrėsi beveik 9 kartus. Disponuojamų vidutinių pajamų vidurkis ES buvo 19 083 EUR. Tik penkiose Europos šalyse jis buvo didesnis kaip 35 000 eurų: Liuksemburge, Šveicarijoje, Islandijoje, Norvegijoje ir Jungtinėje Karalystėje.

Devyniose ES valstybėse ir dviejose šalyse kandidatėse per pastaruosius penkerius metus disponuojamos vidutinės pajamos padidėjo daugiau kaip 40 proc., o visoje ES – 17 proc.

Algos „ant popieriaus“ didėja, o piniginėje – mažėja

Tačiau, nepaisant to, kad vidutinis pajamų padidėjimas ES sudarė 2 802 eurus, jis neatspindi realios situacijos. Neregėtos infliacijos fone daugumoje ES valstybių narių realus darbo užmokestis mažėjo dėl didėjančių prekių ir paslaugų kainų.

Vertinant 19 šalių (17 ES valstybių narių, Jungtinę Karalystę ir Turkiją), realus minimalus darbo užmokestis, palyginti su 2021 m. rugsėjo mėn. duomenimis, padidėjo tik Turkijoje (15,9 proc.), Prancūzijoje (2,3 proc.) ir Belgijoje (1,9 proc.).

Lietuvoje pernai, nepaisant nominalaus MMA padidėjimo nuo 730 Eur iki 840, realiai minimali alga sumažėjo 8,3 proc., o kaimyninėje Latvijoje – net 18,2 proc.

Todėl juokinga ir graudu klausytis valdančiųjų, kai jie giriasi, jog susitvarkė su ekonominiais iššūkiais ir, neva rūpindamiesi žmonėmis, smarkiai pakėlė minimalų atlyginimą ir net padidino vidutinį atlyginimą Lietuvoje, tačiau apgaudinėja ir kukliai tyli, jog paslaugų ir prekių (ypač kasdienio vartojimo) kainas išaugino taip, kad už gaunamą didesnį atlyginimą galima nupirkti žymiai mažiau priekių nei prieš porą metų, nes žmonių perkamoji galia smarkiai krito.

Socialinė neteisybė Lietuvoje bado akis

Toliau – dar blogiau. ES gyventojų rykštė yra ne tik ženklūs pajamų skirtumai tarp valstybių narių, bet ir pajamų skirtumai pačių valstybių viduje.

Jau ne vienerius metus Lietuva yra viena pirmaujančių ES šalių pagal bendrą pajamų nelygybės laipsnį. Tai atspindi Gini indeksas, kuris mūsų šalyje 2022 m. sudarė 36,2 proc., kur 0 reiškia visišką lygybę, o 100 – visišką nelygybę.

Nors pastaraisiais metais indeksas šiek tiek svyravo, tačiau per visą laikotarpį Lietuvoje jis buvo didesnis už ES vidurkį. Šiuo metu pagal pajamų nelygybės laipsnį mes nusileidžiame tik Bulgarijai, kurioje jis sudaro 38,4 proc.

Tokios augančios socialinės nelygybės fone pranešimai apie tai, kad vis daugiau kompanijų pasirenka investicijoms ne ES, verčia ypatingai sunerimti.

Dėl didėjančių ir nekontroliuojamų energijos išteklių kainų, taip pat dėl aukštų aplinkosaugos standartų ir didesnių darbo jėgos kaštų vis daugiau kompanijų yra priverstos trauktis iš ES ir rinktis kitas valstybes savo gamybos ir verslo plėtrai.

Pernai dėl priimto infliacijos mažinimo įstatymo ES kompanijos pradėjo rinktis JAV, nes gamintojams, naudojantiems ekologiškas technologijas ir pasirinkusiems šią valstybę, buvo skiriamos dosnios vyriausybės subsidijos.

Taip pat tradiciškai gamintojai jau seniai renkasi Azijos šalis, ypač Kiniją – dėl griežtų aplinkosaugos reikalavimų nebuvimo ir mažesnės darbo jėgos kainos.

ES privalo susigrąžinti gamintojus

Tokios ekonominės situacijos fone tampa akivaizdu, kad ES būtina kuo skubiau imtis veiksmų tiek pajamų nelygybės mažinimui, tiek gamintojų pritraukimui į ekonomiškai mažiau išsivysčiusius ES regionus.

O tai galima padaryti tik tuo atveju, jeigu bus sukurtos geresnės investicinės sąlygos, kai investicijų atsiperkamumo laikotarpis yra trumpesnis, o grąža – didesnė.

Todėl aš Europos Parlamente užregistravau pasiūlymą dėl rezoliucijos dėl pajamų nelygybės tarp ES valstybių narių.

Dokumente yra pabrėžiama, kad pajamų ES valstybėse narėse tarp didžiausios ir mažiausios skiriasi beveik 9 kartus, o Vakarų Europos valstybių gyventojų pajamų mediana yra daugiau negu tris kartus didesnė už valstybių, kurios įstojo į ES po 2004 m. Atkreipiau dėmesį, kad ES jau daugelį metų kenčia nuo gamybos iškėlimo į trečiąsias valstybes, kur mokestinė našta yra mažesnė negu Europoje.

Atsižvelgdamas į tai, paraginau Komisiją parengti strategiją dėl gamybos skatinimo Vidurio ir Rytų Europoje, siekiant sumažinti pajamų nelygybę, nes taip ne tik būtų padidintas naujų ES valstybių narių gyventojų užmokestis, bet ir sustiprėtų pati ES.

Esu tikras, jog kai mes kalbame apie lygybę ES, pirmiausia turime kalbėti apie žmonių pajamų lygybę, nes būtent pajamos lemia tai, kad žmonės galėtų jaustis laisvi, lygūs, laimingi ir patenkinti savo gyvenimu bei valstybėmis, kuriose gyvena.

Už pareikštą nuomonę atsako tik autorius. Ši nuomonė nebūtinai atitinka oficialią Europos Parlamento poziciją