Kaip tai lenkai mūsų negins: Ingrida Šimonytė nusišnekėjo ar išplepėjo paslaptį?

Po poros dienų atsipeikėjusi I.Šimonytė puolė aiškinti, kad buvo ne taip suprasta.

Esą jinai nesakiusi, kad Lenkija mūsų negintų. Ką reiškia tokie pareiškimai ir kam jie daromi?

Sakė, bet nesakė

Vasario pabaigoje Lietuvoje viešėjęs JAV atsargos generolas Benas Hodžesas (Ben Hodges) pareiškė, kad karo atveju Lenkijos kariuomenė neateitų į pagalbą Lietuvai.

Komentuodama šį pareiškimą premjerė užsiminė, kad Lenkijos įstatymai tokios pareigos išties nenumato.

„Turiu žinojimą apie teisinius tam tikrus apribojimus, kurie Lenkijos Respublikoje išties egzistuoja.

Tai čia ne politinis sprendimas visų lygių, ar kažkas.

Yra labai aiškūs, teisiniai apribojimai ir, mano supratimu, tai yra problema, apie kurią reikia visais lygiais diskutuoti", - prieš savaitę sakė Vyriausybės vadovė.

O štai praėjusį sekmadienį jau kalbėjo kitaip:

„Aš turėčiau išreikšti nusistebėjimą, kad visa tai virto kažkokiu mano pareiškimu, kad aš pasakiau, jog Lenkija mūsų negins.

Aš norėčiau tai paneigti.

Tai, ką aš atsakiau, atsakydama į konkretų klausimą, o konkretus klausimas buvo apie B.Hodžeso pasisakymą.

Aš noriu pasakyti, kad tikrai nepasakiau, jog lenkai mūsų negins. Noriu tą labai aiškiai pasakyti: tokio pasakymo nei drįsčiau, nei galėčiau pasakyti."

Nuolatinės provokacijos

O kaip šiuos premjerės žodžius vertina politologas Algis KRUPAVIČIUS?

„Bendrai tas naratyvas, kad ryt, poryt kils karas, net ir turint galvoje dabartinį laikmetį yra ydingas, - patikino A.Krupavičius. - Visuomenė yra nuolat provokuojama patirti psichologinę įtampą, varoma į kampą, į nuolatinio streso būklę, į neapibrėžtumą.

Nors politikai turėtų elgtis priešingai - turėtų kalbėti apie sprendimus. Jeigu kyla konflikto situacijos, tai tas situacijas reikėtų spręsti ir išspręsti, o ne užsiimti kaltinimais ir baimių skatinimu.

Kitas dalykas - pats naratyvas, kad Lenkija galbūt mums nepadės, yra ydingas.

Šiuo konkrečiu atveju tai gali būti dėl paprasčiausio nesusivokimo ir nežinojimo.

Tai galima vertinti kaip savotišką kalbos klaidą (lapsus linguae), nes taip irgi atsitinka.

Bet tie politikai, kurie yra aukščiausiuose valdžios postuose, viešai kalbėdami turi būti viską gerai apskaičiavę. Juolab kai klausimas liečia kaimyninę valstybę.

Lenkija irgi atidžiai žiūri ir klausosi, kaip Lietuvos ministrė pirmininkė ar kitas aukščiausio lygio politikas informuoja visuomenę, kaip vienoje ar kitoje situacijoje elgtųsi kita valstybė.

Kai ta informacija yra klaidinanti, ji irgi gali palikti tam tikrų nuosėdų, neaiškumų, neapibrėžtumų tarpvalstybiniuose santykiuose. Visa tai yra neigiami dalykai."

Tokios mūsų premjerės kalbos mažina pasitikėjimą NATO ir konkrečiai - Lenkija.

„Atsiranda tam tikri kognityviniai disonansai. Viena vertus, visuomenei aiškinama, kad NATO 5 straipsnis beveik automatiškai garantuoja NATO kaip organizacijos dalyvavimą Lietuvos gynyboje susiklosčius tam tikroms aplinkybėms.

O kita vertus, sakoma, kad kita NATO šalis galbūt nesielgtų taip, kaip numato NATO įstatai. Tad vieną kartą sakoma „balta", o kitą kartą sakoma „juoda".

Tuomet jau apskritai žmonėms sunku susigaudyti.

Bet ydingiausia tendencija ta, kad karo naratyvas yra labai stiprus, kelia didesnes baimes ir neužtikrintumą mūsų visuomenėje.

Ta tradicija, būtent sakau žodį „tradicija", yra su giliomis šaknimis.

Jeigu prisimintume 1991-uosius, tai tada Lietuvos politikai sakė, kad laisvė neiškovojama be kraujo, o šiaurės kaimynės Estijos politikai (premjeras Edgaras Savisaras (Edgar Savisaar) bei kiti) sakė, kad politikų uždavinys apsaugoti visuomenę nuo prievartos, nuo aukų.

O mes kvietėme, kad visuomenė politikus ir parlamentą apgintų.

Tai skirtingos taktikos. Estijos politikai patys prisiėmė atsakomybę ir ieškojo būdų, kaip išvengti žmonių aukų, o Lietuvoje veikta priešingai - esą be aukų laisvė neiškovojama.

Šiandien situacija savotiškai atsikartoja.

Formuojama nuomonė, kad konfliktai - neišvengiami, mes, visuomenė, turime priešintis, o tai, ką daro politikai, atsiduria tarsi antrame plane", - aiškina politologas.

Tačiau I.Šimonytės gąsdinimas, jog lenkai negins, gali būti susijęs ir su rinkimais. Juk gąsdinimas vis dar yra pagrindinis konservatorių rinkiminis elementas?

„Baimės naratyvas veikia.

Netgi komunikacijos tyrimai labai gerai parodo, kad ypač per krizines situacijas „politikai-vanagai", kurie elgiasi agresyviai, karingai, yra populiaresni negu „balandžiai", kurie nori išspręsti konfliktus taikiai, diplomatinėmis priemonėmis.

Tie „vanago" ir „balandžio" įvaizdžiai pasirenkami sąmoningai. Čia nėra joks atsitiktinumas.

Dabar baimės naratyvas tikrai yra labai stipriai išnaudojamas", - sakė A.Krupavičius.

Komentaras

Donaldas TUSKAS, Lenkijos premjeras

„Lenkijos ir Lietuvos solidarumas agresijos atveju tikrai nėra kvestionuojamas. Žinote, kaip tampriai mes bendradarbiaujame.

Su ministre pirmininke norime tą klausimą tiesiog baigti, kad nebūtų spekuliuojama, kad nebūtų spaudimų.

Mūsų užsienio reikalų ir gynybos ministrai artimiausiomis dienomis susės prie vieno stalo ir nuspręs visas detales tam, kad nebūtų jokių komunikacijos klausimų ir neaiškumų", - paaiškino jis.

Politikas patikino, kad vykdamas į Vilnių peržiūrėjo, kas apie Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimą parašyta gynybos planuose.

Visgi, pažymėjo Lenkijos premjeras, „spaudos konferencija nėra ta vieta, kur būtų galima aptarinėti operatyvinius planus".

„Mūsų solidarumas bet kokiame kontekste yra kaip lobis. Kartu su ministre pirmininke tai patvirtinome, su tuo sutikome.

O jau tie techniniai, planavimo klausimai turėtų būti išspręsti užsienio reikalų ir gynybos ministrų", - pakartojo jis.

„Bet būkite įsitikinę - kol tokie žmonės, kaip mes, atsakome už Lietuvos ir Lenkijos ir bendradarbiavimą saugumo srityje, galime jaustis saugūs", - apibendrino D.Tuskas.

Interviu

Buvęs premjeras, Demokratų sąjungos „Vardan Lietuvos" pirmininkas, Seimo narys Saulius SKVERNELIS pirmiausiai atkreipė dėmesį, jog I.Šimonytė prabilo apie neviešinamą informaciją.

„Pirmas dalykas, - sakė S.Skvernelis, - yra tai, kad tokių dalykų negalima viešai kalbėti, nes atskleidžiame silpnąsias gynybos vietas, jeigu tokių yra. Nes galime tada užsimanyti ir valstybės gynybos planus viešai paskelbti.

Antras man nesuprantamas esminis dalykas - turėti karo situaciją dvejus metus ir nesugebėti su Lenkijos ankstesne vyriausybe, nors ta vyriausybė buvo ypač draugiška ir palanki Lietuvai, susitarti dėl tokių tarpvalstybinių neviešų susitarimų, kad tikrai ta savitarpio pagalba iš Lietuvos ir Lenkijos pusės būtų.

Jei dėl tokių dalykų buvo nesusitarta, tai yra daugiau nei aplaidumas. Aišku, jei taip yra.

Lenkijos kariuomenė tampa viena stipriausių šiame regione. Bent jau sausumos kariuomenės prasme.

Todėl aš neįsivaizduoju, kad artimiausių kaimynų būtų galima neginti. Arba, jei Lenkijai reikėtų pagalbos, neįsivaizduoju, kad mes liktume nuošalyje."

- Ar premjerės retorika nėra Lenkijos valstybės įžeidimas?

- Kažkuria prasme, taip. Gali būti suprasta kaip nepasitikėjimas dabartine Lenkijos vyriausybe.

Nors man teko bendrauti su ponu Donaldu Tusku, kai jis buvo kitose pareigose (vadovavo Europos Vadovų Tarybai - aut. past.).

Ir dabar iš Lenkijos naujos vyriausybės veiklos matome, kad ji atlieka pakankamai ryžtingus veiksmus.

Kalbant ir apie paramą Ukrainai.

Todėl toks įžeidimas gali būti D. Tusko vyriausybės nesuprastas.

- Gal I. Šimonytė tiesiog iki šiol per mažai išmano apie NATO veikimą?

- Matote, čia reikia daryti skirtį. Mūsų priklausymas Aljansui tikrai nedraudžia turėti įvairiausių dvišalių susitarimų tarp valstybių, tarp jų ir gynybos klausimais. Tai tą reikia išnaudoti.

Nesakyti, kad kaip NATO nuspręs, taip ir bus. Na, palaukite, gali būti ta įtampa ir konfliktas visiškai kitoks.

Apskritai reikia kalbėti apie trijų Baltijos valstybių ir Lenkijos gynybos susitarimą prieš galimą agresiją.

Bet jau dvejus metus karas vyksta, valdantieji apie tai šneka, mus gąsdina, kalba apie mokesčius gynybai, kaip visus apmokestint reikia, bet nepadaro elementaraus dalyko - nesusikalba su Lenkija.

Tai čia man nesuprantamas dalykas.

O paskui Šimonytė šneka, kad ją ne taip suprato. Turbūt visi supratome. Švelniai tariant, esu labai nustebęs.

- O gal I.Šimonytė tik tęsia konservatorių rinkiminę strategiją „kuo labiau išgąsdink visuomenę", kad ji pasirinktų konservatorius kaip vienintelius gelbėtojus?

- Taip. Žiūrėkite - prigąsdinama tauta tiek, kad liktų tik viena alternatyva. Esą jeigu ne konservatoriai, tai nuo karo neapgins niekas.

Prisimenate tokią veikėją „sovietinę" Rasą Juknevičienę? Prie jos mūsų kariuomenei buvo skirtas 0,7 proc. finansavimas.

Buvo sugriauta tuometinė Lietuvos kariuomenė.

Taip ir galite parašyti : SUGRIAUTA! Štai ir visas atsakymas!