Kaip valdantieji su A. Tapinu įkūrė „Šeimų gynimo maršo“ laužą

Dėl planuojamo „Šeimų gynimo maršo“. Ne, nedalyvausiu, ne, peticijos nepasirašinėjau. Bet man visa šita istorija yra įdomi dėl vieno politinio / komunikacinio / organizacinio klausimo: kaip per tam tikrų žmonių aroganciją ir politinį neišmintingumą iš absoliučiai keistos iniciatyvos, kurių daugybė yra rengiamų vienu metu ir apie kurių 99 proc. mes net nesužinome, nes jos niekur nuo pradžios taško nepasistūmėja, dabar galime pamatyti beužsidegantį laužą.

Iš pradžių mano paties nuomonė dėl šios iniciatyvos – man ji atrodo keista, bet demokratinėje visuomenėje turi teisę gyvuoti net ir pačios keisčiausios iniciatyvos, as long as jos nenusižengia įstatymams. Tai tiek.

O dabar pereikime prie pagrindinės temos: kaip žinoma, ši iniciatyva startavo kaip, jei neklystu, „Google Docs“ pagrindu surengta peticija, kurioje tariamai apie 360 tūkst. žmonių pasirašė už „T. V. Raskevičiaus pašalinimą iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų“.

Kaip minėjau, keista ir teisiškai nelabai (švelniai tariant) raštinga peticija, nes Seimo narys gali būti pašalintas iš komiteto pirmininko pareigų tik jį iš ten atšaukus jį delegavusiai partijai (šiuo atveju – Laisvės partijai), arba pasikeitus Seimo sudėčiai (po kitų Seimo rinkimų, tarp jų ir pirmalaikių), arba pasikeitus Seimo valdančiosios koalicijos sudėčiai (valdančiajai partijai tapus opozicine).

Antra, kad tokia peticija turėtų teisinę galią, ji turi atitikti Peticijų įstatyme nustatytas sąlygas. „Google Docs“ pagrindu parengta peticija jų neatitinka. 

Kaip jau minėjau, keistoka iniciatyva. Bet šis įrašas ne apie iniciatyvos autorių teisinį raštingumą, o apie tai, kas vyko po to.

„Vyšnia ant torto tapo Andriaus Tapino kontriniciatyva bandant riebiai patrolinti šią iniciatyvą, nes juk tie like‘ai, share‘ai ir žiniasklaidos dėmesys patys nesusirinks.

O po to vyko tai, kad Seimo pirmininkė nei pati asmeniškai, nei per savo deleguotą atstovą kelias savaitės nerado laiko susitikti su iniciatyvos rengėjais ir priimti iš jų dokumentų.

O kai galiausiai susitiko, elgėsi ne ypač pagarbiai. Toliau, Laisvės partijos mero Remigijaus Šimašiaus komunikatorius viešai kategoriškai pareiškė, kad kategoriškai negalima tikrinti šių parašų tikrumo (niekaip ir jokia apimtimi), nes visa ši iniciatyva yra bulls**t

Summa summarum, Seimo pirmininkė aiškiai parodė savo bodėjimąsi šia iniciatyva, o Laisvės partijos atstovo komunikatorius pareiškė, kad net negalima tikrinti šios peticijos parašų tikrumo.

Ir prašom, iniciatyvos autoriai dabar turi tokius kozirius: Seimas nusispjovė ant 360 tūkst. žmonių nuomonės, o politinis elitas ir elito žurnalistai dar nusprendė iš Lietuvos žmonių pasityčioti. Ir čia, gerbiamieji, aš nesakau, kad taip yra. Aš sakau, kokius argumentus dabar turi iniciatyvos rengėjai. 

Nes dėl Seimo pirmininkės, Laisvės partijos ir A. Tapino pastangų jie jau gavo: a) žiniasklaidos ir socialinių tinklų vartotojų dėmesį savo iniciatyvai; b) galimybę transliuoti žinutę, kad elitas iš Lietuvos žmonių tyčiojasi ir į jų nuomonę nusispjauna. O man tai jau darosi panašu į sėkmės receptą. Nes veikė anksčiau, kodėl neturėtų suveikti dabar? Todėl natūralu, kad klausimas tęsiamas toliau ir jau rengiamas „Šeimų gynimo maršas“.

Abiem atvejais visuomenė darosi pikta, o kažkam tereikia tik visuomenės pyktį nukreipti reikiama linkme.

Ir čia, gerbiamieji, esminis momentas: kai tik laužas pradeda įsidegti, visuomet atsiras tokių, kurie norės prie jo pasišildyti.

Panašu, kad taip ir šiuo metu pradeda vykti. Nes iniciatyvos autoriai, bent kiek aiškėja iš viešosios informacijos, jau pradeda savo iniciatyvai gauti ir finansavimą, ir informacinį bei organizacinį palaikymą.

Vadinasi, kažkas čia jau pradeda matyti pakankamą prasmę į tai investuoti pinigus bei resursus. Kuo šis laužas liepsnos labiau, tuo tokių bus daugiau.

O istorija mus jau moko, kas nutinka, kai kažkam pavyksta visuomenę ar jos dalį pakankamai įaudrinti. O nutinka po to taip, kaip mes turime to klausimo pagrindu sukurtą parlamentinę partiją Seime.

O istorinių paralelių su paminėtu atveju yra ir daugiau: tuomet buvo krizė, dabar yra pandemija ir karantinas; tuomet Kubiliaus Vyriausybė priiminėjo itin skausmingus sprendimus, dabar Vyriausybei, švelniai tariant, labai nekaip sekasi su pandemija kovoti.

„Ir va dabar iniciatyvos autoriai turi jau minėtus pagrindus šį klausimą eskaluoti, transliuojant žinutę į atitinkamus visuomenės sluoksnius, kad valdžia ant 360 tūkst. Lietuvos žmonių nuomonės nusispjovė, kad elitas iš Lietuvos žmonių tyčiojasi.

Ir čia jau darosi visiškai nebesvarbu, kiek realiai žmonių tą pradinę peticiją realiai pasirašė: 5, 1000 ar 100 000 žmonių, o gal ir visi 360 000. Esmė čia yra tokia, kiek realiai žmonių, net ir peticijos nepasirašiusių, pritaria peticijoje išdėstytam reikalavimui. 

Beje, būtų visai įdomu, jei kas nors užsakytų kokią nors „Vilmorus“ apklausą su tokiu suformuluotu klausimu: „Ar pritariate, kad T. V. Raskevičius būtų pašalintas iš Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininko pareigų?“

Atsakymų variantai: „Pritariu“, „Nepritariu“, „Neturiu nuomonės“. Sakykime taip – būčiau pakankamai nustebęs, jei atsakymo variantą „Nepritariu“ pasirinktų bent 20 proc. respondentų.

Ir va dabar iniciatyvos autoriai turi jau minėtus pagrindus šį klausimą eskaluoti, transliuojant žinutę į atitinkamus visuomenės sluoksnius, kad valdžia ant 360 tūkst. Lietuvos žmonių nuomonės nusispjovė, kad elitas iš Lietuvos žmonių tyčiojasi, tęsiant toliau, kad Seimas pradės šeimų naikinimą, todėl reikia Lietuvos šeimas ginti. 

Kaip minėjau, čia vardiju ne faktus, o iniciatyvos autorių galimas žinutes.

Todėl mažiausia, ką ši valdžia per savo neišmintingumą gaus, bus prieš ją nukreiptas renginys, turintis potencialo tapti masišku. Daugiausia – gaus naują partiją. Ir ne, nebūtinai ši nauja partija atims elektoratą iš kažkurios valdančiosios partijos.

Ši nauja partija, jei labai pasistengs, į rinkimus gali atvesti tą rinkėjų dalį, kuri iki šiol nebalsuodavo. O čia, kaip jau sakė kai kurie politologai, jei kažkam pavyktų atvesti į rinkimus tą rinkėjų dalį, kuri iki šiol nebalsuodavo (o tai yra apie 50 proc. rinkėjų), tai gali tapti politiniu žemės drebėjimu.

O juk reikėjo tik tiek nedaug: pačioje pradžioje, kai tik iniciatyvos autoriai norėjo šią peticiją įteikti, ją priimti, pasakyti, kad ji bus užregistruota Seimo dokumentų registravimo sistemoje, bet kad ji neatitinka Peticijų įstatymo reikalavimų, todėl arba reikėtų parengti naują peticiją, kuri atitiktų, arba, jei norima priešlaikinių Seimo rinkimų, registruoti šią iniciatyvą Vyriausiojoje rinkimų komisijoje, gauti parašų rinkimo lapus ir surinkti 50 tūkst. parašų (sėkmytės per karantiną).

Jei pavyks – tada Seimas tokį klausimą svarstys. 

Galiausiai, gal reikėjo atsitiktine tvarka patikrinti dalį peticiją pasirašiusiųjų, jei dauguma jų būtų rasti netikri, tuomet jau būtų galima teigti, kad teiginys apie 360 tūkst. pasirašiusiųjų yra nesąmonė.

Advokatas Dominykas Vanhara, APB „Vanhara ir partneriai“ vadovaujantis partneris. Pirmą kartą komentaras publikuotas autoriaus „Facebook“ paskyroje.

Sidebar placeholder