Klaipėda, kurios nebėra: viena gatvė, viena darykla ir šimtai prarastų metų

Kas nors pasakys, užtat koks „nuostabus alaus daryklos pastatas kairėje“! 

Nesiginčysiu. Bet man senoji nuotrauka gražesnė. Ir joje užfiksuotas vaizdas mielesnis.
Sykiu prisiminiau istoriją apie „Švyturį“. 

Šiandien tokios bendrovės nebėra.

Senovėje, kai dirbau laikraštyje, patariau redaktoriui įsigyti didžiųjų pramonės ir uosto bendrovių akcijų, kad galėtume legaliai dalyvauti akcininkų susirinkimuose ir pirmieji sužinotume naujienas. 

Ši idėja viršininkui patiko, todėl davė man kelis litus ir pripirkau krūvos bendrovių akcijų. Po vieną. Turėjome ir vieną „Švyturio“ akciją.

1999 m. balandį įvyko „Švyturio“ akcininkų susirinkimas. Salė pilna. Visi darbuotojai - akcininkai. Apsvarsčius visus privalomus klausimus direktorius Algimantas Stanaitis iškėlė pasiūlymą nemokėti dividendų. 

Koks kilo triukšmas! Direktorius stengėsi akcininkus nuraminti, žadėdamas ir geresnių naujienų. Tačiau liko neišgirstas ir triukšmas tęsėsi kokią valandą.

Kai kurie iš darbuotojų net prisiminė skandalą, kad kažkokie apsukrūs makleriai, galbūt pasiųsti Vilniaus prekybos (kuri, paakinta sėkmingo sandorio su Marijampolės cukraus įmone, nutarė tokiu būdų perparduoti ir alaus daryklų akcijas), puolė pavieniui supirkinėti „Švyturio“ akcijas po 30 litų. 

Nors akcijos nominali vertė buvo 10 litų. 

Daugelis akcininkų ėmė guostis, kad savo akcijų nepardavė, nes tikėjosi dividendų... Pagaliau įvyko balsavimas ir vis dėlto nubalsuota dividendų nemokėti. 

Tuomet A. Stanaitis perskaitė dar vieną darbotvarkės klausimą: „Dėl sutikimo parduoti akcijas bendrovei „Carlsberg“ po 100 litų už akciją“. 

Visi nuščiuvo. Kiekvienas mintyse puolė dauginti turimų akcijų skaičių iš šimto. Nesunku tai buvo padaryti, nes prie akcijų skaičiaus tereikėjo parašyti du nulius. Ir tuomet nuvilnijo gilus palengvėjimo atodūsis, nes paaiškėjo, kad per sekundę salėje atsirado ne vienas ir ne du, ir net ne trys milijonieriai.

Taip baigėsi viena istorijos dalis.

Paskui naujieji akcininkai  danai paskyrė naują direktorių. Vilnietį. Jis nusprendė, kad „Švyturys“ turėtų remti ne „Neptūną“, o „Lietuvos rytą“. 

Paskui 2001 m. „Švyturys“ buvo sujungtas su "Utenos alumi", gamyba iškelta į Uteną, biuras - į Vilnių, o iš šimtametės istorijos Klaipėdoje šiandien nieko nebelikę... 

Vietoje alaus gamybos čia bus kažkokie teniso kortai ir kažkoks bendrabutis.

Grįžkime į XXI a. pradžią. Nuo akcijų pardavimo praėjus keleriems metams prisiminiau A. Stanaitį ir parašiau apie jį straipsnį. 

Natūralu, kad pakalbėjome ir apie alų. Jis prisipažino, kad gerdavo tik „Gintarinį“, tačiau šio kokybė suprastėjusi. Taip pat užsiminė ir apie bendrovės vadybą bei viešuosius ryšius, kurie jį glumino.

Tą pačią dieną, kai pasirodė straipsnis, redaktoriui paskambino tas vilnietis bravoro direktorius.

Papriekaištavo, kad rašome ne apie gerai dirbančią bendrovę, kuriai laikraštis turėtų būti dėkingas už perkamą reklamą, o apie pensininką bedarbį. Išklausęs nepasitenkinimą, redaktorius liepė man paskambinti tam direktoriui ir atsiprašyti. 

Paskambinau. 

Vėl išklausiau tą pačią istoriją apie bedarbį pensininką... Neiškentęs patikslinau, kad tas bedarbis - multimilijonierius. Likau neišgirstas. 

Nuo tos dienos mudu su tuo alaus bravoru nebedraugavome. Smulkių susikirtimų ir vėliau buvo ne vienas ir ne du...

Užtat tokios kokybės grindinio jau niekas nebekloja. Būtent šioje sankryžoje likusiam ruožui - keli šimtai metų.

© lt.wikipedia.org/ nuotr.

Senoji Švyturio alaus darykla