Sausio 13-oji Klaipėdoje: šarvuočiai, spąstai ir miesto pasipriešinimas, kurio niekas nepamiršo (papildyta)

TAI BUVO PAVOJINGAS KELIAS

Tačiau be Vilniaus buvo ir kita Lietuva, kuriai sausio 13 – osios tragedija atsiliepė tokiu pat skausmu, susitelkimu ir vienybe, dar didesniu siekiu turėti savą valstybę. 

Deja, apie likusią Lietuvą prisimenant sausio 13–osios įvykius dažniausiai užmirštama.  Neprisimenama ir Klaipėda, nors čia taip pat sprendėsi, kokia bus Lietuvos valstybė.

Dabar, prisimenant anų dienų įvykius, dera prisiminti tą ypatingą miesto situaciją, kuri Klaipėdai teko ne tik kaip vieninteliam Lietuvos uostamiesčiui, bet ir kaip didžiausiam Mažosios Lietuvos miestui. Gyventojų tautinė sudėtis nebuvo palanki. 

Gynėjų štabas Klaipėdoje sausio 13-osios naktį laukia žinių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Pagal to meto statistiką lietuviai mieste sudarė tik 60-65 proc. gyventojų. Maskvai pavaldžiose pakrantės įmonėse, visuose penkiuose laivynuose, laivus aptarnaujančiose organizacijose dominavo rusakalbiai. 

Jie entuziastingai jungėsi prie „Jedinstvo“, aistringai palaikė LKP ant TSKP platformos veikėjus, Piliečių komitetą, Karo veteranų organizaciją. Labai aktyvūs buvo mieste dislokuotos sovietinės divizijos kariškiai. 

Suprantama, savo juodą darbą dirbo ir 150 KGB darbuotojų (75 proc. rusai), padedami 800 aktyvių slaptųjų agentų (iš viso 1500).

Nors miesto valdymą po pirmųjų nepriklausomų savivaldos rinkimų pirmojo turo turėjo 55 Sąjūdžio deputatai, situacija mieste buvo įtempta. 

Deficitas buvo visuotinis, trūko ne tik elementarių plataus vartojimo prekių, bet ir maisto. 

Tiesą sakant, jis nelabai skyrėsi nuo anų laikų „gausos“, bet dabar „Jedinstvo“ šaukė mitingus ir pirštais badė į mus: štai, žiūrėkite, kas kaltas dėl visko, toliau bus dar blogiau! Sovietų Sąjungai 1991m. pradžioje paskelbus Lietuvai ekonominę blokadą padėtis dar pablogėjo, teko steigti „Blokados fondą“, sudaryti komisiją prekėms ir maistui skirstyti. 

Tuo tarpu sovietų kariškiai reikalavo lengvatų, butų, papildomų talonų, žemės sklypų namams statyti, karo veteranai – maisto davinių...

Preliudas į klaipėdietišką sausio 13-ają prasidėjo 1990 m. rugsėjo 6 d. miesto tarybos prezidiumui priėmus sprendimą  „ ...dėl Lenino ir Pergalės aikštėse esačių paminklų perkėlimo į kitą vietą bei minėto sprendimo pateikimo miesto Tarybai svarstyti“. 

Sužinoję apie prezidiumo sprendimą, sovietų kariuomenė Lenino paminklą apsupo keturiais šarvuočiais, o dviem – patranką. Iš Kaliningrado į Klaipėdą buvo permestas jūrų pėstininkų būrys, kuriam ir buvo pavesta „saugoti Leniną“. 

Tą vietą teatrališkai pavadino POST Nr. 2, ( Post Nr. 1 buvo prie Lenino mauzoliejaus Maskvoje), o patrankai teko kuklus POST Nr. 3).  Taip su tais „postais“ ir šarvuočiais bei jūrų pėstininkais miesto aikštėse  gyvenome ir per sausio 13-ają, ir vėliau, iki pat pučo Maskvoje pabaigos. 

Tačiau tai buvo tik pradžia. Kad miesto Taryba nesiryžtų priimti sprendimo nukelti paminklus, buvo organizuota dar viena akcija – naktį kažkas dažais išterliojo kapinėse paminklą kariams, žuvusiems mūšiuose dėl Klaipėdos.

Jau ryte garnizono vadai kapinėse pastatė ginkluotą sargybą ir pareiškė, kad tai lietuvių nacionalistų darbas, suorganizuotas „sąjūdistų“. 

Mitingas Teatro aikštėje po sausio 13-osios įvykių. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Nuvalyti dažų neleido. Į kapines vežė ekskursijas, kvietė Rusijos ir kitų šalių žurnalistus. 

Ypač laukiami buvo televizijos operatoriai, kurių nufilmuotą medžiagą apie „lietuvių fašistų vandalizmą“ greitai paskleisdavo po visą Sovietų Sąjungą. 

Pasipylė pasipiktinimo telegramos, teletaipai, smerkiantys fašistą Čepą ir jo vadovaujamą nacionalistinių elementų Tarybą. Ir tų „pasipiktinimų“ buvo tiek daug, kad vėliau nepavyko jų sukišti į didelį bulvių maišą. 

Žibalo į ugnį pylė ir „Jedinstvo“, karo veteranų ir panašūs prorusiški susivienijimai, organizavę mitingus, piketus ir kitas smerkimo akcijas. 

Vėliau, aistroms aprimus, bandėme tuos dažus nukrapštyti, deja, nesėkmingai! Prireikė specialių priemonių, o jų analizė parodė, kad tai reti, tik karinėje pramonėje naudojami dažai. Taip tapo aišku, kas buvo visos šitos šmeižto kampanijos organizatoriai. 

Tiesą sakant, ir jie patys vėliau tai nelabai neigė. 

Kartu buvo veikiama ir vietiniame fronte. Į Tarybos sekretoriatą plaukė „ryžtingi protestai“, pareiškimai, reikalavimai imtis priemonių, kad mieste būtų užtikrintas rusakalbių ir kariškių saugumas, privilegijos ir pilietinės teisės. 

Buvo teigiama, kad "beveik kas naktį padeginėjamos rusakalbių gyventojų ir kariškių butų durys, užpuldinėjami patruliai, apmėtomi sprogstamais užtaisais, bandoma iš jų atimti ginklus...“ ir tik karininkų, praporščikų ir eilinių kareivių šaltakraujiškumo dėka nebuvo pralietas kraujas“. 

Plakatai vitrinoje ties dabartine Turgaus ir Tiltų gatvės sankryža, kur dabar veikia kavinė „10 tiltų”. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus leidinys

Tuo tarpu policijos suvestinės rodė visai ką kita: girti kariškiai restorane susimušė su tokiais pat girtais civiliais,  prisigėręs majoras automobiliu rėžėsi į stulpą ir iš įvykio vietos pasišalino, mušė savo žmonas, triukšmavo ir kitaip pažeidinėjo viešąją tvarką. 

Palikęs dalinį pasienietis Tolkačiovas  užgrobdamas automobilį sušaudė jauną Munų šeimą – vyrą ir žmoną. Gyva liko pusantrų metų dukrytė...

Miesto Tarybos sekretoriatas kiek įmanoma atsimušinėjo nuo kaltinimų lavinos, tuo tarpu deputatų uždavinys buvo aktyviai dirbti su rusakalbiais.

Jei dabar būtų galima pasiklausyti, ką jie kalbėdavo gausiuose ir dažnuose savo mitinguose ir piketuose prie savivaldybės – raitytųsi  ausys! „Miesto Taryba nesilaiko lenininių principų“, „Kaip be komunistų partijos, kas vadovaus, kas liaudį pamaitins, aprengs“, „ Sąjūdistai numaus kelnes darbo liaudžiai, o kitataučius sugrūs į konclagerius“. Su ta liaudimi kalbėtis nesisekė - tik panieka, neslepiamas pyktis, isterija ir grasinimai. 

Tada pakeitėme taktiką ir nuo susiėjimų didelėse salėse perėjome į susirinkimus kamerinėse aplinkose, susitikimuose su tautinių bendrijų atstovais, stačiatikių dvasininkais (atidavėme jų bendrijai pastatą šalia cerkvės). Ir tai suveikė. 

Psichologinis klimatas mieste ryškiai pagerėjo, imperiniams rėksniams paprasčiausiai nebeliko vietos reikštis. Didelė dalis kitataučių perėjo į mūsų pusę, net tapo aktyviais rėmėjais ir agitatoriais.

    Tačiau dar buvo sovietinė kariuomenė, garnizono vadai... Palaikėme, kiek tai buvo įmanoma, dalykiškus santykius, bet supratome, kad anksčiau ar vėliau viskas gali labai greitai pasikeisti. 

Klaipėdos garnizono vadas buvo gvardijos pulkininkas Ivanas Černich, jo pavaduotojas politiniams reikalams, taip pat gvardijos pulkininkas, - Vitalijus Jegorovas. 

Daug kartų teko su jais bendrauti, diskutuoti, aiškinti kariuomenės paskirtį demokratinėje valstybėje, kalbėti apie karininko garbę, tautų apsisprendimo teisę, Lietuvos istoriją. 

Sunku pasakyti, kiek tai juos veikė, tačiau užmezgus dalykinius ryšius diskusijos tapo atviresnės. 

Deja, tai netrukdė jiems ir toliau krėsti šunybių, organizuoti šmeižto kampanijas, provokacijas, kaltinti miesto Tarybą skriaudžiant rusakalbius. 

© Barikados, suformuotos iš sunkiosios technikos Vilties ir Vytauto gatvėse. Mažosios Lietuvos istorijos muziejaus nuotr.

Kariškių raginami nesnaudė ir visokių visuomeninių organizacijų veikėjai. Jie taip gausiai gamino visokius pasipiktinimo raštus, kad pasimetę jų gausoje  tą patį raštą atsiusdavo du ar net tris kartus.

Nelabai supratome, kodėl reikalingos tokios provokacijos, juk ir jiems, ir mums buvo aišku, kad ten viskas šakėmis ant vandens rašyta. Kartais susitikę iš to pasijuokdavome.

Tačiau vienos audringos diskusijos jų štabe metu nesuvaldę prasitarė: „...Vytas, ti nenapregaisia, nebudet zdes Litvi, budet Rosija, Kaliningradskij kraj“ (Vytai, tu nesistenk, nebus čia Lietuvos, bus Rusija, Kaliningrado kraštas). Tada paaiškėjo tokio nežaboto jų aktyvumo priežastis. 

Juk kariuomenė buvo dislokuota ir kituose Lietuvos miestuose, bet niekur kitur (išskyrus Vilnių) tokio chaoso nekėlė. Tada supratome – jų tikslas atplėšti Klaipėdos kraštą nuo Lietuvos!

Taip pamažu paaiškėjo visų jų organizuojamų provokacijų, būtų ir nebūtų incidentų eskalavimo esmė. Jiems buvo reikalinga nuolatinė įtampa, siekis palaikyti nerimą, neužtikrintumą, pasinaudojus sunkia ekonomine padėtimi dezorganizuoti gyventojus, paruošti juos radikaliems pokyčiams, kada ateis tam laikas. 

Dažnai kalbėdavome  su divizijos vadais, bet ir su karininkais.  

Vieno tokio susitikimo metu, kur, be manęs, dalyvavo policijos vadas Vaclovas Narmontas, miesto vyriausiasis prokuroras Ignas  Laucius, paaiškėjo, kad „karo vyrai“ visai netrokšta kariauti ir nėra principingai nusiteikę prieš Lietuvos nepriklausomybę. Juos labiausiai domino gyvenimiškos temos: pilietybės klausimai, ar leis privatizuoti butus, ar skirs juos dabar stovintiems eilėje, ar galės gauti pensijas. 

Šaudyti į civilius gyventojus nė vienas netroško.  
Taip kariaudami su sovietų kariuomenės vadovybe, “Jedinstvo” ir kitomis prorusiškomis organizacijomis, neramiai riedėjome prie lemtingos sausio 13-osios.

Jautėme, kad kontrrevoliucinės jėgos kažką ruošia. Kasdien gaudavome žinių apie kariuomenės judėjimą, mieste lankydavosi  paslaptingi asmenys iš Maskvos ir Karaliaučiaus, kurie prieglobstį rasdavo KGB rūmuose. 

Nerimo ir „jedinstvininkai“, ir LKP ant platformos, karo veteranai... 

Dar rudenį į mane kreipėsi lietuvis saugumietis (Jonikas) paprašė slaptai susitikti. Naktį susitikome Skulptūrų parke. Jis ir patvirtino mūsų nuojautas. Papasakojo, kad iš Maskvos atvykę emisarai organizuoja Klaipėdos krašto atskyrimą nuo Lietuvos. 

Tam yra paruošti žmonės, išžvalgytos vietovės, yra  žemėlapiai, spec. ženklai (kuoliukai), kurie kažkurią naktį bus sukalti tiksliai tose vietose, kur kadaise ėjo Mažosios ir Didžiosios Lietuvos siena. 

Baigdamas pareiškė, kad nujaučia, jog ruošiamasi kažkam labai svarbaus, bet kol kas nežino kam. Paprašė suvesti su Krašto apsaugos departamento direktoriumi A. Butkevičiumi. 

Ką po poros dienų labai slaptai ir padariau. Apie gautą informaciją nedelsdamas informavau AT pirmininką V. Landsbergį.

Kad kažkas ruošiama patvirtino ir kitas lietuvis saugumietis (D. Daniela), vėlgi slapto susitikimo metu papasakojęs apie padėtį KGB, nepasitikėjimą lietuviais, agentų bylų išgabenimą į Karaliaučių. 

Taip pat informavo, kad į Klaipėdą, vadovauti „platformininkams“, permestas toks J. Bremkauskas, slapyvardis Kulikov, lietuvis, užverbuotas Krasnojarske ir laikomas „ypač vertingu agentu“. 

 Pirmieji sujudo kariškiai.1990 gruodžio 20 dieną Klaipėdos garnizono vadas I. Černich atsiuntė „uvedomleniją“ (pranešimą), kad mieste civilinės valdžios funkcijas jie perima į savo rankas. Tai reiškė, kad Klaipėdoje įvedama karinė padėtis! 

Suprantama, tai buvo neregėto įžūlumo aktas - okupacinė kariuomenė nepriklausomybę paskelbusioje valstybėje tvarkosi lyg savo namuose!

Nuvykau pokalbiui į jų štabą. Priėmė štabo viršininkas pulkininkas N.   Kerskis.  Supratau, kad net štabo viršininkui niekas neaišku, nei kam, nei dėl ko ta karinė padėtis reikalinga. 

Pažadėjo informuoti, jei bus kas nors svarbaus, patikino, kad kol jis štabo vadas, kareiviai prieš civilinius gyventojus neis. 

Gruodžio 25, praėjus penkioms dienoms nuo komendanto valandos įvedimo, pulkininkas Černych, neatlaikęs miesto Tarybos, visuomenės ir žiniasklaidos spaudimo, karinę padėtį atšaukė, bet pareiškė, kad sustiprina Lenino ir patrankos apsaugą. Tokia proga atsiuntė ten dar po vieną šarvuotį. 

Didėjantis kariuomenės aktyvumas nežadėjo ramaus gyvenimo. Bėdos pasipylė kaip iš Pandoros skrynios: pirmosiomis sausio dienomis „platformininkai“ pareikalavo, kad Krašto apsaugos departamentas likviduotų apsaugos postą prie Komunistų partijos instituto Vilniuje, buvo užimtas LKP archyvas. 

Tapo aišku, kad bus kažkas labai rimto. Kariuomenė jau gerą pusmetį buvo okupavusi Klaipėdos aikštes,  dabar štai – Vilnius.  

O kai M. Gorbačiovas kreipėsi į Lietuvos AT  ultimatyviai reikalaudamas nedelsiant atkurti TSRS Konstitucijos galiojimą, visi supratome, kad artėja kažkas labai rimto.

Tam ruošėmės. Dar gruodžio 20 dieną buvo įkurtas KAM Klaipėdos miesto gynybos komitetas miesto gyventojų pasipriešinimui organizuoti ir koordinuoti. 

Jį sudarė: C. Norkus (KAD Klaipėdos zonos vadas), R. Dubickas (KAD pareigūnas), R. Ulevičius (vicemeras), A. Grublys (VSD pareigūnas), B. Trakymas (Žemaitijos partizanų autoritetas), A. Jucys (prokuroras), R. Praleika (VSD pareigūnas), G. Tomkus (žurnalistas), E. Japertas (sąjūdininkas), K. Miniotas (Darbininkų sąjungos atstovas), V. Mikulskis (gydytojas), J. Martyšius (Tremtinių sąjungos pirmininkas). 

Pagrindinis jų tikslas buvo organizuoti svarbių miesto objektų gynimą ir pasipriešinimo organizavimą pogrindyje. Ką jie puikiai ir padarė. Įkūrėme ir Miesto gynybos tarybą. 

Ypač aktyvus organizuojant pasipriešinimą buvo Tarybos nariai A. Pauža, A. Pašilis, A. Žalys, N. Požarskienė, B. Petrauskas, V. Kavaliauskienė, St. Barvidytė, S.Petkevičius, J. Paulikas, J. Simonavičiūtė ir kt.

Tai jų aktyvumo, drąsos ir bemiegių naktų dėka pavyko sutramdyti žvėrį, kuris taip ir neišdrįso deramai išlįsti iš savo guolio. 

Bet tai buvo tik pradžia, jų ir kitų miesto Tarybos deputatų drąsa, veiklumas ir iniciatyvumas padėjo miestui laimėti svarbiausią gyvenimo partiją.  

Sausio 9 d. šarvuočiams apsupus Vilniaus televizijos centrą mieste pradėjome statyti barikadas, o iš televizijos ekranų išnykus Eglės Bučelytės veidui klaipėdiškiai pradėjo plūsti į Liepų ir Vilties gatves, kur rezidavo miesto valdžia ir kur buvo pastatytos barikados.

Sausio 13-osios dieną visas miestas susirinko į mitingą Teatro aikštėje. Tokio žmonių skaičiaus aikštė nebuvo mačiusi, 40-45 tūkstančiai žmonių! 

Žvelgdamas nuo pakylos į minią supratau - nugalėsime, mūsų jie neįveiks! Kalbėjo tautinių bendrijų vadovai, kvietė vienybei, ragino nepasiduoti panikai, netikėti „platformininkų“ dezinformacija. Priėmėme rezoliuciją: „....Klaipėdiečiai vieningai remiame Lietuvos Aukščiausiąją Tarybą ir vyriausybę. 

Griežtai smerkiame kruvinus sovietinės armijos žiaurumus Lietuvoje. Šalin rankas nuo Lietuvos. (Protesto mitingo dalyviai – apie 45 000 žmonių). 

Saugojome ir Girulių televizijos bokštą,  po sausio 13 d. įvykių jis tapo bene svarbiausiu objektu, o sausio 14 d., gavę žinią, kad jis vienintelis šalyje, kurį galima panaudoti organizuojant televizijos laidas iš Vilniaus, naktį slapta buvo išmontuotas ir sausio 16 d. greitosios pagalbos automobiliu, šalutiniais keliais nugabentas į Seimą.

Dabar iš „plačiosios tėvynės“ pradėjo plūsti visai kitokio turinio telegramos, palaikančios Lietuvos siekius ir smerkiančios kruvinus kariuomenės veiksmus Vilniuje. Kariškiai, išsigandę tokios žmonių  reakcijos, užsidarė kareivinėse. 

Kelis kartus jų teritorijoje susitikau su divizijos vadais, bandžiau aiškintis, ką jie ruošiasi daryti.  

Tačiau į mano klausimą, ar eis su ginklais prieš civilius gyventojus divizijos vadas I.Černych atsakydavo: „aš kariškis, įsakymus privalau vykdyti“. 

Tik štabo vadas N. Kerskis slapta dviese einant koridoriumi pasakė „neboisia, ja svojich soldat na graždanskich liudei nepošliu“ (nebijok, aš savo kareivių prieš civilius žmones nesiųsiu). 

Susitikdavom beveik kasdien ir kuo toliau tuo aiškiau matėsi, kad ankstesnis jų agresyvumas, tikėjimas „liaudies ir armijos vienybe“, „vadovaujančiu komunistų partijos vaidmeniu“, „lenininiais principais“ sparčiai tirpsta.

Miesto tarybos nariai ir miestiečiai barikadose budėjo ir pastatus saugojo iki sausio 26 dienos. Daugiau jokių įvykių nebeužfiksavome. Visi grįžo prie įprastų užsiėmimų. Kariškiai liko kareivinėse, tik liūdni šarvuočiai aikštėse liko saugoti į praeitį sparčiai garmančios epochos simbolių.

Atstovėjome. Kodėl kariškiai nesiryžo Mažosios Lietuvos atskirti nuo Didžiosios Lietuvos, sunku pasakyti. Juk akivaizdu, kad intensyviai ruoštasi ir, ko gero, jei Vilniuje nebūtų tiek prikruvinę, dėl ko patys save pasmerkė viso pasaulio akyse, tie kuoliukai tikrai būtų panaudoti.

Klaipėdoje didelių netekčių nebuvo. Nors kartais atrodė, kad viskas tuojau sprogs, pavyko išvengti aukų, mieste nebuvo pralietas nė vienas kraujo lašas. Visi Klaipėdos motinų sūnus ir dukros sveiki grįžo namo, bet jau kitokie – subrendę, pajutę tikros laisvės kainą.

Sausio 13 – osios atgarsius Klaipėdai dar kartą teko pergyventi  dar kartą –per rugpjūčio pučą Maskvoje. 1991m.rugpjučio19 d.  pulkininkas I. Černych Miesto tarybos pirmininko pavaduotojai Nijolei Požarskienei atsiuntė „uvedomleniją“ (pranešimą), kad mieste įvedama karinė padėtis reikalaudamas valdžią perduoti kariniam – civiliniam komitetui. Kariškiai vėl išlindo iš kareivinių, po miesto gatves pabiro šarvuočiai, dengti kariniai sunkvežimiai. 

Tačiau miesto Taryba vėl laikėsi tvirtai – „bet kokie komendantai, viršininkai, kad ir kieno jie paskirti, yra neteisėti ir neturi jokios juridinės galios“ - Tarybos posėdyje pareiškė mano pavaduotoja N. Požarskienė. 

Kai po poros  dienų Maskvoje pučistai patyrė visišką fiasko, visi Klaipėdos garnizono kareivos su pačiu karo komendantu dingo už kareivinių vartų, šarvuočiai iš aikščių –paskui juos. Leninas ir patranka taip pat.

Tačiau net ir tai buvo ne viskas. Dar kartą su kariškiais teko susiremti 1992 metų pavasarį, kai Lietuvos generalinio prokuroro nurodymu už kenkimą Lietuvai buvo įsakyta suimti Klaipėdos garnizono vadą pulkininką I. Černych. 

Situacija buvo pasiekusi apogėjų, grasinimai išvesti diviziją iš kareivinių, alinančios derybos, Rusijos diplomatų vizitai, pasikeitimai raštais, profilaktiniai pokalbiai su divizijos vadovais, šarvuočiai gatvėse... Bet tai jau buvo viskas!

Perskaičius tai, kas čia parašyta, gali susidaryti įspūdis, kad miesto Taryba nieko nedarė, tik murgdėsi su sovietine kariuomene. Ne! 

Per mums skirtą laiką ne tik sėkmingai išvedėme okupacinę kariuomenę, atlaikėme net dvi karines padėtis, bet ir išsaugojome miestui Girulių girią, pastatėme Jūrininkų ligoninę, Delfinariumą, įsteigėme universitetą, LCC tarptautinį universitetą, Kalvystės muziejų, pertvarkėme miesto transporto sistemą...

Lyg ir nemažai!

Dr. VYTAUTAS ČEPAS
1990-1995 m. Klaipėdos miesto tarybos pirmininkas