Iš tiesų, visą eilę prekių Sovietų Sąjungoje buvo galima nusipirkti labai sunkiai; blogiausiai buvo aprūpinami maži miesteliai ir kaimo vietovės, o geriausiai - Maskva, Leningradas, Sevastopolis ir kai kurių sąjunginių respublikų, pirmiausia Baltijos respublikų, sostinės.
Taigi kodėl sovietinėje šalyje buvo visiško deficito sistema?
Pagrindinės deficito priežastys buvo netolygus prekių pasiskirstymas, nepakankama daugelio jų gamyba ir konkurencijos stoka.
Neraštingas planavimas lėmė tai, kad iš išorės SSRS iš tiesų atrodė labai keista valstybė, kurioje gaminami kosminiai laivai, galingi ginklai, bet kartu nesugebama aprūpinti piliečių gražiais ir nebrangiais drabužiais, baldais, buitine technika ir net tualetiniu popieriumi.
Ką jau kalbėti apie tai, jei iki sovietinės valstybės gyvavimo pabaigos ne visur buvo galima įsigyti maisto produktų.
Taigi aštuntojo dešimtmečio pabaigoje daugelyje SSRS gyvenviečių trūko tokių prekių, kaip kondensuotas pienas, natūrali kava, kakava, virta ir rūkyta dešra, indai, vaikų žaislai.
Įsigyti televizorių ar, pavyzdžiui, gerą kilimą, anksčiau vidutiniam sovietiniam žmogui buvo gana stambus projektas, ir tai buvo net ne kainos, o prekių prieinamumo klausimas.
Deficitinės prekės turėjo didelę paklausą, o pasirodžiusios parduotuvėse iškart dingdavo iš prekybos.
Jas supirkdavo, ir ne visais atvejais ypač laimingi paprasti vartotojai, o dažnai spekuliantai, siekdami vėliau jas perparduoti.
Be to, deficitą aktyviai palaikė įvairaus lygio suinteresuoti veikėjai iki pat parduotuvių ir sandėlių vadovų, kurie buvo suinteresuoti, kad prekystaliai liktų tušti, kad tas pačias prekes būtų galima parduoti didesnėmis kainomis per „užpakalines duris“.
Nepaisant to, kad spekuliacija SSRS buvo kriminalinis nusikaltimas, ja užsiėmė daugybė žmonių, turėjusių prieigą prie prekių paskirstymo.
- Kodėl Sovietų Sąjungoje siuvo antklodžių užvalkalus su skyle viduryje
- Kiekviena iš šių SSRS laikų knygų verta daugiau nei 10 000 dolerių: vertingų leidinių sąrašas
- Kodėl „sovietinis“ šampanas ir ledai visai nėra sovietiniai
Mastai buvo įvairūs, tačiau įmonių direktoriai, sandėlininkai ar pardavėjai galėjo pardavinėti prekes „į kairę“.
Šis žmogiškasis veiksnys taip pat prisidėjo prie didėjančio deficito esamoje socialinėje ir ekonominėje sistemoje.
Kartu, praėjus dešimtmečiams po sovietinės sistemos žlugimo, galima daryti išvadą, kad vėlyvosios SSRS valdžia nebuvo suinteresuota įveikti deficitą.
Pavyzdžiui, stygiaus tema buvo naudojama daugelio sovietinių režisierių ir humoristų kūryboje, taip ruošiant dirvą nepasitenkinimui egzistuojančia sistema: eilinis žmogus priprato prie minties, kad stygius yra neatsiejamas socialistinės ekonomikos atributas, tuo pat metu gaudamas fragmentišką informaciją apie Vakaruose „sprogstančius skaitliukus“.
- Jūs nepatikėsite, kodėl Sovietų Sąjungoje buvo statomi 5 ir 9 aukštų pastatai
- Kodėl Sovietų Sąjungoje pienas buvo parduodamas trikampiuose popieriniuose pakeliuose
- To nerasite net turguje: SSRS laikų produktai, kurių niekada neišbandysite
Devintojo dešimtmečio pabaigoje sovietinis elitas jau buvo suformavęs stabilią asmenų grupę, kuri rengėsi sunaikinti valstybę ir socialistinę sistemą, ir jos siūlymu buvo vykdoma sąmoningo sabotažo ir tiekimo sutrikdymo politika, siekiant dirbtinai sukelti net ir tų prekių, kurių anksčiau netrūko, trūkumą.
Apie tai savo knygoje „Vyriausiasis liudytojas“ ypač daug rašė buvęs sovietų vyriausybės vadovas Nikolajus Ryžkovas.
Įdomu tai, kad daugiau nei penkerius metus jis ėjo, kaip dabar sakoma, ministro pirmininko pareigas, tačiau situacijos pakeisti negalėjo - pasirodo, dirbtinio deficito globėjai buvo daug įtakingesni net už sovietų vyriausybės vadovą.
Žinoma, pats prekių trūkumas negalėjo būti sovietų šalies žlugimo priežastimi, tačiau juo visapusiškai pasinaudojo tos jėgos, kurios buvo suinteresuotos socialistinės sistemos žlugimu.
Net ir dabar, praėjus trisdešimčiai metų po Sovietų Sąjungos žlugimo, mėgstamiausias sovietinio režimo kritikų argumentas yra apie liūdnai pagarsėjusią vienos rūšies dešrą sovietinėse parduotuvėse.
Kita vertus, pati valstybė dažnai neleisdavo sau organizuoti visuotinės gausos, nes savo vaidmenį atliko sovietinių piliečių pajamų veiksnys.
Didžiosios daugumos žmonių pajamos buvo maždaug vienodos, išskyrus spekuliantus ar „elito“ atstovus.
Elitas bet kada galėjo sau leisti bet ką, ir, kaip pripažino patys pramonės įmonių vadovai, paprastiems sovietų piliečiams didinti prekių gamybą nebuvo prasmės: paklausa nesukėlė pasiūlos, nes valstybė vis tiek buvo finansų reguliatorius.
Į privačios nuosavybės perspektyvas SSRS buvo žiūrima, švelniai tariant, atsargiai, dėl to galėjo būti praleistas svarbus reformų etapas.
- Šie 5 dalykai buvo išrasti Sovietų Sąjungoje: kai kuriuos naudojame ir šiandien
- Kodėl Sovietų Sąjungos mokyklose bandė perauklėti kairiarankius ir prie ko tai galiausiai privedė
Dabar yra kitas kraštutinumas: prekių yra daug, bet...
Ta pati dešra, švelniai tariant, ne visada pasižymi kokybe ar bent jau mėsos buvimu.
Ir ne visi Rusijos piliečiai šiandien gali sau leisti nusipirkti tai, kas būtina visaverčiam gyvenimui.
Sovietiniais metais net ir apie dešros gabalą galėjai svajoti. Žinoma, svajota ir apie didesnius dalykus.
Ir galime įvardyti konkretų jų skaičių – keturi. Taip, keturios materialios vertybės ir tavo gyvenimas pasieks pilnatvę. Taip galvojo ir liaudis, tokio visuomenės mąstymo siekė ir valdžia, kuri akcentuodavo, jog visą gėrį būtent ji žmogui davė.
Pirmas – butas, antras – mašina, trečias – garažas, ketvirtas – sodas. Apibrėžtis, kuri tarybiniam žmogui buvo viskas, pilnatvė.
Po to galima kalbėti apie keliones į užsienį, studijas vaikams, aukštąjį mokslą, ypač mediciną, tai buvo labai aukštai kotiruojama.
Dėl visų šių gėrybių tekdavo ir visą gyvenimą dirbti, bet ir tai ne viską užsidirbdavai. O jei ir turėjai pinigų, tai dar nereiškia, jog gausi teisę įsigyti vieną ar kitą daiktą.
- „Tetris“ žaidimui jau 40 metų: kaip sovietų programuotojo kūrinys pateko į Vakarus ir užkariavo pasaulį
- Kodėl Sovietų Sąjungoje iš tikrųjų buvo sodinamos tuopos: netikėta priežastis
Net nekalbėkime apie stambius minėtus dalykus. Paprasčiausi kasdieniai daiktai, tokie, kaip rūbai ar tiesiog maistas.
Net jei piniginėje kažkiek rublių yra, nuėjęs į parduotuvę turi sukti galvą, kaip iš pardavėjos prekystalio iškrapštyti frotinį rankšluostį ar mėsingesnį kaulą. Ir štai čia atsiranda „blatas“.
Nepavyktų išskirti konkrečių socialinių sluoksnių, kur buvo naudotasi „blato“ sistema. Nes ją praktikavo praktiškai visi, kas tik galėjo prieiti prie svarbių ryšių.
Išrinktiesiems – išskirtinės galimybės
Bet, kita vertus, kai kurios profesijos, užsiėmimai galėjo būti daug palankesni megztis „blato“ ryšiams, arba atvirkščiai – tapti tiekėju „blato“ ryšiu aprūpinant kitus, tarsi visiškai nekaltai, pabrėžiant, kad tai yra iš draugiškumo, rūpinantis kitais žmonėmis, neturint jokių savanaudiškų motyvų.
Apie pardavėjus, parduotuvių vedėjus, sandėlių darbuotojus kurti anekdotai, o jų profesijos laikytos prestižinėmis, nes būtent jie galėjo prieiti prie pagrindinių deficitinių prekių bei naudodamiesi „blato“ sistema jas išmainyti ar tiesiog parduoti pažįstamiems ir įtakingiems asmenims.
Be abejo, vadovaujantis personalas turėjo didžiausias galimybes prieiti prie deficitinių prekių, nes jie rūpinosi jų skirstymu.
Sovietmetyje blatas buvo toks stiprus, jog jo šaknys išlikusios ir šiandien. Ir sunku tikėti, jog artimiausiais dešimtmečiais žmonės nustos naudotis pažintimis, kad gautų trokštamą daiktą ar paslaugą.
Sovietmečiu blatas buvo toks natūralus dalykas, kad šiandien dažnas nustebęs sako, jog jis blatu nesinaudojo, nes jam tai tiesiog įprastiniai ryšiai.
Jei žiūrėsime į senus tarybinių metų filmuotus vaizdus, matysime ištisą glėbį gėrybių, rodos, lyg nieko tuomet netrūko.
Tačiau propagandinė žiniasklaida nė kiek neatspindi tikrojo, už kamerų paslėpto sovietmečio veido.
Čia tik dirbtinė kaukė, o realybė buvo visai kitokia.
Parengta pagal lrt.lt ir topwar.ru
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą