Kunigas Robertas Grigas: kai žmonių grupė nusprendžia, kas turi gyventi, o kas mirti
Bičiulio Alvydo pasidalintas skaudus karo epizodas parodo, kokie iš tiesų yra visi karai.
Ir jų blogis nėra tik tų konkrečių žmonių, vaikų žūtis. Pamėginkite įsivaizduoti, kokiomis akimis tų žuvusiųjų mergaičių tėvai, jų vaikai ir dar kelios iraniečių kartos žiūrės į JAV ir Izraelį.
Tai yra pyktis ir neatitaisoma skriauda, užkonservuoti ilgiems amžiams.
Štai kur slypi didysis blogis, po žiaurių poelgių šimtmečiams nuodijantis tarptautinius santykius
Nemanau, kad Trampas (JAV prezidentas) ar Hegsetas (Pentagono vadovas) tyčia norėjo nužudyti tas Irano mokyklos mergaites.
Tai neturi jokios reikšmės karinei pergalei, o be to, abu politikai, jei ne iš asmeninės geros valios, tai dėl viešo prestižo, neturėtų siekti pasirodyti kaip pabaisos, žudančios vaikus.
Tiesiog tokia yra karų logika – tavo priešo (to, kurį užpuolei) teritorijoje juda žmonės- vadinasi, priešai – vadinasi, reikia juos sunaikinti.
Tai neišvengiamas kelias, kuriuo eina visi, pasirinkę fizinį smurtą, sau tapačių homo sapiens būtybių žudymą, kaip problemų sprendimo instrumentą.
Kai viena žmonių grupė nusprendžia, kad turi teisę lemti kitos žmonių grupės gyvenimą ar mirtį. Prisiima Galybių Viešpaties vaidmenį, atsistoja į Jo poziciją – „čia aš (mes) spręsim, kam gyventi, o kam mirti!”
Taip elgėsi vokiečiai nacionalsocialistai (žydų žudymas, Pirčiupiai). Taip elgėsi sovietų komunistai (Katynė, Rytų Prūsija).
Taip elgėsi Vakarų sąjungininkai, fosforo bombomis deginę Vokietijos miestus (nė neslėpė, kad masinėmis civilių mirtimis nori įbauginti ir palaužti vokiečių dvasią priešintis). Taip dabar elgiasi vadinamosios demokratinės šalys Irane.
Laukiu aiškesnio ir tvirtesnio, karo kaip principo – fiziniu smurtu siekti problemų sprendimo – pasmerkimo iš Dievą, gėrio ir taikos šaltinį, tikinčiųjų bendrijų, ypač iš krikščionių – popiežiaus Leono, vyskupų, kunigų, mąstančių pasauliečių.
Nes neįjungus laiku stabdžių, ši eskalacija nuves ten, kur visuomet nuvesdavo. Kur žmonija jau yra buvusi ir skendusi savo kraujo mariose.
Primenu, kad abu pasauliniai karai prasidėjo kaip lokaliniai konfliktai, kurių dalyviai tikėjosi „greito ir trumpo žygio” su pergalinga pabaiga.
„Tu sapnavai – kaip Dievas vienas viešpatauji,
Ir tavo sosto niekam liesti nevalia.
Kaip vandenį geri tu pasmerktųjų kraują
Ir diademą puoši kruvina gėle.
Tu sapnavai, kad Dievas tu esi, buvai ir būsi
Ir kad įminti žemės mįslei raktą suradai.
Bet Kažkas tarė: „Niekas tu esi, buvai ir būsi“.
… Ir nubudai”.
(Bernardas Brazdžionis, „Sapnas”, 1941. VII. )
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
Rašyti komentarą