Lietuvos žurnalistikos šešėliai: tyla prie kapo, kur pamiršti tie, kurie stojo prieš mafiją

·ŽURNALISTIKA, UŽ KURIĄ LIETUVA MOKĖJO KRAUJU 

Audrius Lingys, mano kolega, baigė žurnalistiką VU ir nuo 1991 metų dirbo „Respublikos“ dienraštyje.

Dirbo laikraštyje nuo jo pirmų dienų, buvo teisėsaugos skyriaus redaktorius. Kai 1993-ais nušovė jo brolį Vitą, kolegos turėjo versiją: apie mafijos grėsmę „Respublikoje“ rašė abu Lingiai, ir banditai nežinojo, nuo kurio pradėti. 

Pirmuoju krito vyresnysis brolis.

Olandų laidojimo namuose sėdėjau prie Audriaus urnos ir žiūrėjau nuotraukas iš jo gyvenimo. 

Pasirinkimas buvo nedidelis – vasaros kelionės į Ispaniją, Graikiją, Egiptą. Laikraštyje pinigais nelijo, toliau nenuvažiavo. Iš darbo nuotraukų nebuvo – su mafijoziais Audrius nesifotografavo. 

Dabar bus dar blogiau: po sunkios ligos Audrius mirė nesulaukęs pensijos. Tokios ligos ateina nuo nemiegotų naktų, įtampos ir persidirbimo. 

Ar buvo verta taip dirbti?

Sako, Vito Lingio mirtis ir brolio Audriaus darbas apsaugojo mus nuo mafijos įsigalėjimo. Gal ne tik jie – ir visa „Respublika“, ir „Lietuvos ryto“ profesionalai. 

Ta kolegų karta padarė viską, ką galėjo – kurį laiką net turėjome laisvą spaudą.

Mūsų valstybė vertina žurnalistus. 

Kolegė Rita Miliūtė, daugiau garsi savo šunėku ir tautai parodytu pirštu, apdovanota Gedimino ordinu.

Viena prezidentė medaliais apkabino gausų „dvaro reporterių“ būrį, iš kai ko medalį teko atimti, nes „dvaro žurnalistas“ savo profesija dar ir prekiavo. 

Vitas Lingys, išgelbėjęs mus nuo mafijos, valstybės dėmesio negavo, nes galėjo prekiauti tik savo krauju.

Jam medalio nepaprašė niekas, nors apie „laisvą spaudą“ šnekančių – daug (gal kas galėtų pasakyti – kuo skiriasi Ukrainoje žuvęs žurnalistas nuo nužudyto Lietuvoje?). 

Ir prie Audriaus Lingio kapo jie gėlytės neatnešė...

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.