Linas Karpavičius: Nereikia stebėtis, kad paėmę istoriją, kalbą ir kultūrą nesigvieš jūsų piniginės ir nuosavybės
(11)Kodėl mus galima taip išnaudoti?
Esame per daug susiskaldę. Kalbu ne apie politiką – politiniuose dalykuose galime ir pasiginčyti.
Blogai, kad esame susiskaldę arba suskaldyti vertybių lygmeniu.
Dešimt lietuvių – dešimt religijų. Su baime keliu įrašus apie bažnyčią, nesvarbu – kritinius ar pagiriamuosius.
Komentatoriai supuolę aiškina, kad tik vienintelis jų požiūris ir santykis su Dievu yra teisingi.
Vėliau ateina ateistai ir ant visų užpila purvo.
Tikėjimų skirtumai dar būtų pusė bėdos, bet gindami savo požiūrį visi be išimties (išskirčiau gal tik katalikus, kurie yra susivaldantys ir kultūringi) dergia kitą požiūrį.
Atrodo, kad pažeminus kitą pusę jų tikėjimas sutvirtės.
Kas per tikėjimas, jei reikia žeminti kitatikį? Po tokių drabstymųsi niekas nebenori su niekuo nei vienytis, nei sutarti net smulkiais buitiniais klausimais.
Tai nėra tokie nepavojingi dalykai, kaip gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Šiuos žmones suburti bendrai akcijai yra neįmanoma.
Priešprieša tokia didelė, kad net rinkimuose (jei žinotų, už ką balsavo oponentas) iš principo balsuotų priešingai.
Nespręsiu, kas čia teisus, o kas ne, pasakysiu, kad viena religija, kuri sujungia visuomenę, yra tvirčiausias cementas, neleidžiantis jos skaldyti ir apsunkinantis manipuliacijas siekiant naudos.
Kaip neprisiminus didžiai gerbiamo vyskupo M. Valančiaus, kurio paraginti žmonės sustabdė tautos skandinimą alkoholio liūne.
Užmačios nugirdyti žmones ir taip juos valdyti žlugo, vieningai tam pasipriešinus.
Šiandien lietuviai išsklaidyti. Išsibėgioję kiekvienas po savo kampą. Viskas gerai, kol į tavo kiemą dar neatėjo policininkas su antstoliu.
Pas kaimyną lai eina?
Dabar mes esame suskaldyti ir turtiniu klausimu. Turtinė nelygybė nėra blogis. Ji buvo visada.
Blogiu ji tampa tada, kai skirtingos turtinės grupės nebeturi jas siejančio bendro vardiklio, kuris anksčiau buvo krikščionybė ir nacionalinis identitetas.
Šiandienių turtinių grupių gyvenimai dažnai net nesusikerta. Paveldimos tampa profesijos, atskiros poilsio zonos, sirgalių zonos, net kalėjimai atskiri, nekalbant apie maisto linijas.
Kiekviena grupė turi savo prekybos centrus ir prekės ženklus.
Aš matau tris grupes, tris Lietuvas: išlaikytiniai, vidurinis sluoksnis ir pasiturintieji.
Visada jie buvo, bet…
Pastaruosius 15 metų galima pastebėti puolimą prieš vidurinį sluoksnį išlaikytiniams ir pasiturintiesiems abejingai spoksant.
Atseit jų tai neliečia.
Taip, išlaikytinių tai neliečia, bet pas turtinguosius vieną dieną taip pat ateis komisarai su odinėmis striukėmis.
Būkite ramūs.
Iš pradžių jie atėjo pas vargingiausius. Tuos, kuriuos pavyko išvaržyti, nuturtinti, kuriems pavyko primesti netinkamą gyvenimo būdą.
Nuo alkoholio apsvaigusi mergina aiškina vaikų teisių specialistui, ką ji davė vaikui valgyti: „Ryte žuvų piršteliai, per pietus koldūnai iš pakuotės, vakarienei šaldytos gruzdintos bulvytės iš maišelio.“
O varge, viskas nevalgoma.
Tai prarastoji Lietuva.
Ji turi vienintelį prašymą: didesnės pašalpos, daugiau socialinių garantijų, maisto kortelės Maisto banko atiduotuvėje ir labdara iš „Carito“.
O visi grynieji „investuojami“ į velnio lašus.
Tada barniai, muštynės, nelaimingi vaikai. TV pagalba ir TV farai dirba išsijuosę.
Apie išdidumą, laisvę, garbę jie nėra girdėję. Kokį nuošimtį nuo visos visuomenės jie sudaro, nežinau.
Bet jie yra. Ir jie yra pažeidžiamiausi ir labiausiai puolami valstybinių tarnybų.
Pas juos dieną naktį važiuoja policija, vaikų teisės. Ten gyvenimas „verda“.
Valstybė juos paliko likimo valiai ir dabar, kai šie žmogiukai pavirto tikrais „fermos“ gyventojais be kiek aukštesnių idealų ir siekių, juos visaip engia.
Kišasi į jų gyvenimus kaip tik nori. Paima vaikus, pritaiko smurto orderius ir t. t. Kai kas pasakys, kad ir teisingai. Kitos išeities nėra.
Gali būti, bet tokia ateitis dabar artėja ir viduriniam sluoksniui. Kėsinamasi į turtą, pinigus ir nuosavybę.
Kai tik vidurinis sluoksnis praras nepriklausomybę (o ją garantuoja nekilnojamasis turtas ir aukštos pajamos), patirs visus trečiojo sluoksnio gyvenimo „pranašumus“.
Bet iki tol juos dar reikia nuskurdinti.
Reikia pasiekti, kad mokesčiai ir taisyklės bet kokią komercinę veiklą padarytų neapsimokančią, kad per mokesčius ištuštėtų sąskaitos, kad didėjančios pajamos nepasivytų infliacijos, kad turėti nekilnojamąjį turtą neapsimokėtų ir verstų juo atsikratyti.
Nuo sausio padidinta minimalioji alga sukels bankrotų protrūkį. To ir siekiama. Smulkusis verslas neatlaikys algų spaudimo.
Smulkiųjų verslininkų niekas ir neklausia. Vyriausybė, pramonininkai ir profsąjungos susitarė. Ką tik sužinojau, kad bankrutavo dvi įmonės – viena, veikianti nuo 1991 metų, kita – nuo 2007-ųjų.
Dar viena grupė žmonių pavirs primityvių poreikių išlaikytiniais, kurie apsiribos tik noru kaip nors išgyventi. Suprantama, kad propaganda tai nupieš reikiamomis spalvomis ir aiškins, kad tai rinkos grimasos.
Vieni žmonės džiaugsis, kad jiems dar neatėjo eilė, kiti kaltins save, kad nemokėjo gyventi „laisvos rinkos“ sąlygomis.
Žurnalų viršeliai skelbs apie naujus žvaigždžių pirkinius, keliones ir keičiamus partnerius, taip šimtų tūkstančių sekėjų galvose programuodamos „teisingos“ siekiamybės pavyzdžius.
Štai kas yra tikroji sėkmė: krūva škurlių, galimybė pigiai nuskristi į Ispaniją ir nemokamos šlapimo takų infekcijos, herpesas, o jei pasiseks ir hepatitas B.
Švietimas. Jis turi būti supaprastintas iki visiško primityvumo. Pamažu mokyklos turi parengti tarnybinius žmones, kuriems užteks mokėti skaičiuoti iki šimto. Be abejo, nepamirštant oralinio sekso ir kunilingo pamokų. Tai apatiniams dviem sluoksniams.
Prieš keletą dienų vienas dėstytojas socialiniuose tinkluose įkėlė studentų rašytus darbus. 1975 metais mes, būdami antroje klasėje, gražiau rašėme. Apie matematiką nekalbėsiu. Pirkau pakuotę produktų. Pakuotė skaidri: išilgai 3, skersai 4. Dvylika vienetų – aišku iš karto.
Jauna kasininkė skaičiavo tris kartus baksnodama į kiekvieną vienetą pirštu. Tokios šiandienės matematikos žinios. Ko jie moko vaikus? Kaip perkirpti prezervatyvą?
Pamenu, būdamas vaikas laksčiau po kambarį su daugybos lentele. Vienoje rankoje smunkančios kelnės, kitoje – lentelė.
Tėtis užsiėmė namų ruoša, lakstė tarp tvarto ir namų. Kaskart turėjau jam atsiskaityti išmoktus stulpelius.
Galų gale prisėdo, išsitraukė degtukų dėžutę ir kantriai dėliojo degtukus į krūveles aiškindamas daugybos prasmę. Ir išaiškino.
Ką mes turime dabar? Kartą, kurią iš mūsų pavogė. Kalti ir patys, pasidavę primestai švietimo sistemos degradacijai. Juk dažnam tėveliui svarbiau, kad tik vaikeliui nebūtų per sunku.
Pamenu, kažkada perkėlėme savo vaiką iš pirmos mokyklos į kitą, nes truputį nepasisekė su mokytoja (ilga istorija). Nuėjau pasikalbėti su naująja mokytoja. Stovėjo ji prieš mane išsigandusi.
Panevėžys – nedidelis miestas. Žinojo, kad iš buvusios mokyklos išėjome su skandalais. Stovėjo prieš mane ir tikėjosi, kad šis tėvelis tuoj jai paaiškins, kaip reikia jo vaiką mokyti. Ir jis paaiškino. Tik ne taip, kaip ji tikėjosi.
Mokytoja, sakiau aš jai, spauskite, kiek tik jėgos gali leisti. Kraukite tiek, kiek paneš, ir dar viršaus. Naudokite visas priemones, kurias manysite esant reikalingas rezultatui pasiekti. Suteikiu visišką veiksmų ir priemonių laisvę. Mačiau, kaip dingo įtampa. Gera mokytoja buvo.
Trečia grupė – turtingiausieji. Jie valdo įmones, turi akcijų. Dažnai kontrolinius paketus, bet nebūtinai. Jiems nesuprantamos žemesniųjų sluoksnių problemos.
Nors jie turi visas galimybes įžvelgti pavojus, bet kaip ir trečiasis sluoksnis yra visiškai akli ir naiviai galvojantys, kad pasidalijimas į grupes įvyko tik dėl vienų nemokėjimo gyventi, o kitiems, suprantama, mokant gyventi ir turint tam tikrų gabumų.
Juos valdžia dar pasaugo, kol reikalingi. Jiems yra atskiros maisto produktų linijos.
Silkės, kurių vienetas kainuoja 5 eurus (valgiau: ne silkė, o pasaka), upėtakiai ne iš Norvegijos fermų, Šarolė steikai, geriausia ėriena iš Australijos ir Naujosios Zelandijos, žvėriena, krokodiliena…
Už 1,50 euro plebsui litras aliejaus, kurio etiketėje rašoma: „Kilmės šalis ne ES“ (negali net valstybės pavadinimo parašyti, matyt, gėda), ir šalia litras 5 eurus kainuojančio aliejaus, kurio kilmės šalis Slovėnija (viskas kaip žmonėms).
Didelės pajamos leidžia gerti brangius gėrimus, kurie gaminami visai kitomis technologijomis. Jie negeria vandens iš plastikinių butelių. Jie žino, kad ten mikroplastikas. Todėl ir neperėjo pramonė išskirtinai prie plastikinės taros. Ir stiklas grįžta, nors gėrimai jame ir brangesni. Tiek dar gali sau leisti įpirkti ir vidurinis sluoksnis.
Turtingiausiųjų vaikai gali už pinigus lankyti privačią mokyklą, kurioje dar suteikiamas šiek tiek padoresnis išsilavinimas.
Naujasis nekilnojamojo turto mokestis turėjo apmokestinti babytę Bronę iš Pasvalio, bet sumažinti mokesčius verslininkui, turinčiam daug turto Vilniuje ir Nidoje.
Taip ir neapmokestinami „klimato“ mokesčiais galingi automobiliai, nors jie teršia labiausia. Žinote kodėl?
Nes valdžia dar nenori ir negali supykdyti turtingųjų. Negali leisti, kad visos trys grupės susivienytų, vienu metu pajutusios grėsmę.
O jos ir taip mažai turi siejančių grandžių.
Religijos nebėra (kiekvienas susikūrėme savo), o nacionalinis bendrumas ištrintas iš žmonių sąmonės.
Tačiau ateis eilė ir jiems. Graudu buvo žiūrėti į stambiuosius verslininkus, kurie nesuprato, kodėl buvo uždėtas akcizas sintetinėms dujoms.
Šį kartą sukėlus nepasitenkinimo bangą galbūt pavyks jį sumažinti, bet tokių puolimų tik daugės. Ir smūgiai eis vienas paskui kitą.
Ypač žemės ūkio sektoriuje.
Jei kas dar nesuprato, kas yra tvarus verslas, greitai turės susipažinti.
Štai tokie mes ir esame. O viskas prasidėjo nuo Birželio sukilimo. Pareikalavo atiduoti vieną didvyrį, paskui kitą.
Taip išniekino mūsų istoriją. Paskui pasikėsino į kalbą ir kultūrą.
Ir nereikia stebėtis, kad paėmę istoriją, kalbą ir kultūrą nesigvieš jūsų piniginės ir nuosavybės.
Viskam savas laikas.
Kai neliks to, kas mus jungia, pasipriešinimas neįmanomas.
Paskutinis mūsų Rubikonas yra lietuvybė. Tai ta paskutinė nematoma gija, sujungianti visas tris Lietuvas.
Kažkam ji pabudo, kažkas dar kelyje, kažkas dar galvoja, kas čia vyksta. Laiko nebėra. Turime prisiminti, kas mus vienija, ir imtis atsakomybės.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.
Rašyti komentarą