Moralinis kompasas politikoje: kodėl skaidrumo klausimai kelia tokias aštrias diskusijas?

Tačiau už aštrių žodžių slypi esminis klausimas: kokių standartų mes tikimės iš tų, kurie stovi prie valstybės vairo?

Aštri nuomonė apie „prezidentą žemgrobį“ ir „mirusią visuomenę“ yra simptomas gilesnės ligos – pasitikėjimo deficito. Kad valstybė netaptų politinių intrigų „pašluoste“, reikalingas nuolatinis dialogas tarp valdžios ir piliečių. 

Aukščiausi etikos standartai – ne pasirinkimas, o pareiga

Demokratinėje valstybėje politiko asmeninis gyvenimas ir jo santykis su teise yra neatsiejami nuo jo užimamų pareigų. Kai kalbama apie galimą žemės užgrobimą ar savavališkas statybas, visuomenė į tai reaguoja itin jautriai. 

Tai nėra tik „techninis“ nusižengimas – tai signalas apie tai, ar įstatymai galioja visiems vienodai.

Kritika, nukreipta į valstybės vadovus, dažnai kyla iš lūkesčio, kad krizinėse situacijose ar asmeninių nesėkmių akivaizdoje bus demonstruojama maksimali atvirumo ir atsakomybės kultūra. 

Gebėjimas pripažinti klaidą ir ją ištaisyti be bandymų manipuliuoti aplinkybėmis yra brandžios politinės sistemos požymis, kurio pasigenda aštrios nuomonės autorius.

© Gitanas Nausėda / 15min.lt nuotr.

Visuomenės budrumas: apatija ar laukimas?

Algimantas Rusteika kelia provokuojančiasi mintis apie „mirusią visuomenę“. Tai skaudus priekaištas pilietinei galiai. Dažnai atrodo, kad skandalai tiesiog praeina, o žmonės tampa abejingi pasikartojančioms etikos krizėms. 

Tačiau socialinė analizė rodo, kad tylėjimas nebūtinai reiškia pritarimą. Tai gali būti nuovargio nuo nuolatinės konfrontacijos arba didelio pasitikėjimo trūkumo ženklas.

Visuomenė, kurioje etikos pažeidimai tampa norma, rizikuoja prarasti savo moralinį pamatą. Todėl aštri kritika, net jei ji išreikšta emocionaliai, tarnauja kaip savotiškas socialinis žadintuvas, primenantis, kad piliečiai stebi ir vertina kiekvieną žingsnį.

Atsakomybės kultūra ir ateities perspektyvos

Politinių jėgų sąveika ir abipusiai kaltinimai „hibridinėmis atakomis“ ar „interesų gynimu“ dažnai užmaskuoja pačią problemos esmę. Valstybė stiprėja ne tada, kai klaidų nėra, o tada, kai jos sprendžiamos skaidriai. 

Kritinis požiūris į tai, kas vyksta „aukštuose koridoriuose“, yra būtinas saugiklis, neleidžiantis valdžiai atitrūkti nuo realybės.

Kokią Lietuvą mes kuriame. Ar mes esame verti to, ką turime? Atsakymas slypi mūsų gebėjime reikalauti skaidrumo ir pačių politikų drąsoje prisiimti atsakomybę ne tik žodžiais, bet ir darbais.

Pilietinė drąsa klausti

Tikrasis pilietiškumas gimsta tada, kai asmeninis pavyzdys sutampa su viešai deklaruojamomis vertybėmis, o bet koks nusižengimas sulaukia teisingo ir nešališko įvertinimo, nepriklausomai nuo užimamų pareigų ar partinės priklausomybės.