Mūsiškiai ne tik apsiperka Lenkijoje, bet ir kuopia jos šiukšles?

Specialiai nestebiu ir nelyginu Lietuvos mažmeninės prekybos tinklų kainų, tačiau turiu mėgstamas prekes, kurias nuolat perku. Todėl jų kainas gerai žinau.

Po ilgesnės pertraukos užsukau į vieną iš sostinėje veikiančių „Lidl" parduotuvių ir patyriau lengvą šoką.

Šaldytos bulvytės, priklausomai nuo pakuotės svorio, pabrango nuo 1,15, 1,35 ir 1,75 euro iki 1,99, 2,69 ir 2,75 euro atitinkamai.

Man tai sunkiai suvokiama, nes per tą patį laikotarpį gimtojoje „Lidl" Vokietijoje jokio pabrangimo nebuvo.

Ar čia reikia suprasti, kad su ekonominiais sunkumais pastaruoju metu susidurianti Vokietija nusprendė pasipelnyti mažesnių valstybių sąskaitą?

O gal Lietuva jau tapo „Lidl" „užjūrio kolonija", kuri vokiečiams įdomi tik tiek, kiek jos gyventojai gali generuoti pelno?

Minėtas nesmagus atradimas paskatino atidžiau panagrinėti pas mus ir Lenkijoje veikiančių parduotuvių taikomas kainas. Nauji atradimai dar labiau šokiravo.

Tarkim, Lenkijoje, tiesa, kitame vokiškame tinkle „Kaufland", štrudelis kainavo apie 1,5 euro.

Labai panašus štrudelis Lietuvoje veikiančiame „Lild" ilgą laiką kainavo 2,79 euro, o pastarosiomis dienomis jo kaina šoktelėjo iki 2,99 euro.

Man užkliuvo ir „Kaizerio" bandelių kaina.

Lietuvoje jos pabrango iki 0,19 euro, kai Lenkijoje kaina yra apie 0,08 euro.

Tas pats pasakytina ir apie lazaniją. Lenkijoje jos pakuotė, berods, sverianti kilogramą, kainuoja 3,56 euro. Lietuvoje už 800 gramų pakuotę jau teks pakloti 5,29 euro.

150 gramų kepintų svogūnų „mūsų" „Lidl" atsieis 1,29 euro, o Lenkijoje pusę kilogramo galima įsigyti už 2,11 euro. Palyginimų būtų galima pateikti ir daugiau, tačiau tendencijos aiškios.

Matant visa tai apima jausmas, kad parduotuvės kainas sudarinėja pagal kartelinius susitarimus. O vokiečių tinkle kainos ėmė augti pandemijos metu, kai parduotuvės vieningai ėmė reikalauti dėvėti kaukes bei parodyti galimybių pasus.

Paraleliai man kilo dar keli klausimai.

Lietuvos valdžia tiek daug kalba apie visokias taršas ir kovą su jomis įvedant naujus mokesčius gyventojams. O gal tikslinga būtų griežtinti prekybos tinklų ir degalinių kontrolę?

Pastarųjų atstovai kadaise verkė, kad dėl vykstančių į Lenkiją mažėja pardavimai, bet, spėčiau, ne tiek, kad degalinės būtų priverstos streikuoti.

Tad, kol prekybos tinklai kelia kainas, o degalinės virkauja, dažnas Lietuvos gyventojas, papildomai degindamas degalus, apsipirkti keliauja į Lenkiją. Abejoju, kad žmonės ten vyksta iš gero gyvenimo.

Tiesiog naujus mokesčius sapnuojanti valdžia bei toliau savo pelnų nelabai ką matantys prekybininkai priverčia juos taip elgtis. Ir kol situacija nepradės keistis, prekybinis turizmas nesustos.

O tai suponuoja dar vieną su tarša susijusią problemą.

Lenkijos gamintojai arba pardavėjai, kiek žinau, turi mokėti pakuočių taršos mokestį.

Neabejoju, kad jie jį sumoka, tačiau, faktiškai, dalį pakuočių visiškai nemokamai, utilizuoja Lietuva. Tai yra, mes ne tik remiame kaimyninės šalies biudžetą, bet dar ir iškuopiame dalį jos šiukšlių.

Tikra „gerovės valstybė", tik, deja, Lietuvos gyventojams iš tos „gerovės" nelabai kas lieka..

Net anksčiau atidžiai nesekę kainų parduotuvėse, dabar gyventojai mato, jog jos pakilo į neregėtas aukštumas. EPA-Eltos nuotr.

respublika.lt