Nina Puteikienė: Ne spektaklis, o chaosas? „Nojaus arka“ šokiravo žiūrovus

Nefantazuoju, nes buvo ir tokia scena. Ir kitokia, bet vis apie tą patį. Iš anksto atsiprašau už epatuojančią leksiką: tik įžodinau tai, kad mačiau scenoje. 

Nuo to, ar aš filmavau, ar - ne, nieks nesikeičia. Čia atsakymas tiems, kurie rašys, kad teatre filmuoti draudžiama. 

Nieks nenukentėjo: už manęs sėdėję žiūrovai jau neapsikentę išėjo. Kaip ir prieš mane. Kamera nešvytėjo, nes ekranas buvo užtamsintas.

Pastatymas vadinasi „Nojaus arka”.  

Nei čia Nojaus, nei čia arkos, nei čia spektaklio. Pusantros valandos beprasmių scenų kratinys. Jas jungia tik tai, kad veiksmas vyksta poroje konteinerių. 

Tiesa sakant, nežinau net, ar ten scenoje nuolat smaukėsi aktoriai ar scenos darbininkai. Čia apie vaidmenų gelmę. 

Kaip kas antrame šio teatro spektaklyje, galima buvo apžiūrėti  apnuogintą teatro veteraną (šitoje sienoje - ne jis). 

Na, jo jau, matyt, tokia karma. Kruštis jam irgi teko.

Nejuokauju, nes pusė, o gal ir daugiau pastatymo buvo susiję su klyno ar papų reikalais. Buvo įvairių kopuliacijos, kaip supratote, scenų. 

Suprantu, kad viena scena, ištraukta iš pastatymo, be konteksto, gali neatspindėti visumos.

Bet šita, deja, atspindi!

Jokio rišlaus teksto, jokios rišlios eigos. 

Paprastai žmonės kalba apie tai, kas jiems rūpi. Na, tai supratau: arba režisieriui tik tai ir rūpi, arba jis čia mus visus nori pritrenkti, kad mes pervertintume savo vertybes. 

Nepervertinsiu, krušimasis man jokia vertybė, o spektaklis mirs natūralia mirtimi, nes žiūrovo plastikais ir pretenzijomis į meną nei apgausi, nei pritrenksi. 

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje. Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė, todėl redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus.