Nukainota valstybė: kai įstatymai tampa politinės nuomonės įkaitais

Artėjanti Konstitucijos diena primena, kad savo žinias apie teisiniu valstybės pamatu vadinamą Pagrindinį įstatymą neseniai tikrinosi ir aukščiausi valstybės politikai, formuodami 20-ąją Lietuvos Vyriausybę. 

Nors nei televizorius, nei radijas, nei didieji interneto portalai apie tokio Konstitucijos žinių patikrinimo rezultatus nešūkčiojo, apsiriboję nebent pusbalsiu ar pašnibždomis išsakytomis pastabėlėmis, interneto socialiniai tinklai tiesiog ošė: egzamino dalyviai visiškai susimovė! 

Esą tokios paniekos Konstitucijai jau seniai nebuvo parodyta – prezidentas faktiškai tapo ketvirtuoju valdančiosios koalicijos dalyviu, įtaisęs Vyriausybėje tris „savo“ ministrus, arba penktadalį viso Ministrų kabineto.

Nors net keli buvę Konstitucinio Teismo pirmininkai Vyriausybės formavimo metu viešai pareiškė, kad prezidentas galimai pažeidžia Konstituciją, atsisakydamas skirti ministrais valdančiajai daugumai priklausančios politinės partijos narius, po kone metus trukusio spyriojimosi Konstituciją, regis, pagaliau apgynė ne tituluoti teisės mokslų korifėjai, garbūs konstitucionalistai, o vyriausiasis prezidento patarėjas, jokių teisės mokslų neragavęs buvęs žurnalistas. 

Vos tik jis pareiškė, kad atmesti „Nemuno aušros“ kandidatą vien todėl, kad jis priklauso partijai, prieštarautų Konstitucijai, prezidentas iškart sukluso, pakeitė tvirtą savo nuomonę ir pasirašė atitinkamą dekretą.

Pilietybės atėmimo atvejis

Vienas ryškiausių incidentų – Vitalijaus Kazakevičiaus istorija. Migracijos departamentas, remdamasis nepatikslinta specialiųjų tarnybų informacija, neteisingai atėmė jo Lietuvos pilietybę, manydamas, kad jis kariauja Ukrainoje Rusijos pusėje, nors tuo metu jis gyveno ir dirbo Lietuvoje. 

V. Kazakevičius kreipėsi į teismą, o vidaus tyrimas parodė, kad informacija nepasitvirtino. Pilietybė buvo grąžinta, o V. Kazakevičiui išmokėta simbolinė 1 tūkst. eurų kompensacija.

Šis atvejis pabrėžia, kad valstybės institucijos dažnai veikia formalizuotai, nesikreipdamos į konkretų asmenį ar nepatikrindamos visų faktų. 

Seimo Žmogaus teisių komiteto pirmininkas Laurynas Šedvydis akcentavo, kad ši klaida turėjo tapti pamoka visoms institucijoms, o VRM įsipareigojo ateityje taikyti aukštesnius standartus.

Ekspertų vertinimai

Politologas Bernaras Ivanovas pabrėžė, kad pilietybės klausimai yra itin jautrūs ir juos reikia vertinti atsargiai, pasitelkiant gerąją užsienio praktiką.

Jis nurodė, kad Lietuva galėtų taikyti liberalesnę strategiją, panašią į Izraelio, ypač kai asmenys gyvena valstybėje, kuriai ištikimi.

Advokatas Gintautas Bartkus pažymėjo, kad pilietybės atėmimas yra itin išimtinis ir rimtas veiksmas, turintis didelę moralinę ir materialinę įtaką žmogui. 

Jis kritikavo formalų ir paviršinį valstybės tarnautojų požiūrį, kai sprendimai priimami elektroninėmis žinutėmis ar be tiesioginio asmens pasiaiškinimo. 

Pasak jo, toks požiūris rodo valstybės nepagarbą piliečiui ir galimą teisinės valstybės principų pažeidimą.

Valstybės vėliavos klausimas

Seimo plenarinių posėdžių salėje lygiagrečiai su Lietuvos vėliava kabanti Ukrainos vėliava sukėlė diskusijas apie Konstitucijos ir Valstybės vėliavos įstatymo pažeidimus. 

Seimo nariai I. Vėgėlė ir L. Kasčiūnas kritikavo tai kaip valstybinio orumo trūkumą ir „penktosios kolonos“ veiksmus, teigdami, kad nuolatinis užsienio vėliavos kabinimas salėje gali formuoti netinkamą precedentą ir menkinti Lietuvos valstybingumo simbolius.

Buvęs Seimo pirmininkas J. Olekas ir politikas A. Paulauskas teigė, kad problema labiau susijusi su bendros tvarkos trūkumu, o ne nacionalinio orumo stoka. 

Jie siūlė teisines priemones situacijai sutvarkyti, kad būtų užtikrintas įstatymų laikymasis, nepažeidžiant Lietuvos pozicijos tarptautinėje bendruomenėje.

Politinių sprendimų ir visuomenės reakcija

Straipsnyje akcentuojama, kad institucijų veiksmai, kai pilietybė atimama per klaidą ar vėliavos klausimai sprendžiami chaotiškai, mažina visuomenės pasitikėjimą valstybės institucijomis. 

Politologai ir advokatai pabrėžia, kad šie incidentai gali turėti ilgalaikių pasekmių valstybinės savigarbos, teisinės kultūros ir piliečių saugumo atžvilgiu.

Politologas B. Ivanovas pažymėjo, kad Lietuvoje būtina spręsti pilietybės klausimus atidžiai, nes klaidos gali kartotis. 

Advokatas G. Bartkus pabrėžė, kad sprendimai dėl pilietybės netekimo turi būti priimami tik esant aiškiems faktams ir su galimybe asmeniui pasiaiškinti. Jis kritikuoja simbolinę kompensaciją už nepagrįstą pilietybės atėmimą, pabrėždamas, kad tai atspindi valstybės požiūrį į piliečius.

Pastarųjų įvykių analizė – nuo Vyriausybės formavimo iki pilietybės atėmimo ir vėliavų eksponavimo – rodo valstybės institucijų atsakomybės spragas ir silpnėjančią pagarbą konstitucinėms vertybėms. 

Šie faktai kelia klausimą, ar pamatinės valstybės vertybės nėra „nukainotos“, ir primena, kad teisinės kontrolės, atsakomybės ir piliečių teisių užtikrinimo stiprinimas yra būtinas. 

Valstybės idėjos, pilietybė, simboliai ir konstituciniai principai turi būti vertinami ne formaliai, bet kaip esminiai suverenios valstybės atributai. 

Tik tokiu būdu užtikrinamas piliečių pasitikėjimas, valstybės institucijų skaidrumas ir teisinės valstybės principų laikymasis.

Parengta pagal Arvydo Praninsko straipsnį, "Valstiečių laikraštis"