Pamatęs, ką būrys žmonių daro prie jūros, išsitraukė kamerą: „Iš arti tai regėjau pirmąkart!“
Per pietus kaip tik nelijo, ištaikiau laisvą laiką tarp susitikimų ir nuvykau prie molo pasisveikinti su bangomis. Mano dėmesį patraukė nelabai švarus paplūdimys ir prie „šiukšlių“ susibūrę žmonės.
Susidomėjau, nes pasidarė smalsu, kas ten nutiko, todėl patraukiau į tą pusę. Tačiau priėjęs arčiau supratau, kad čia žmonės ieško gintaro. Vieni kapstėsi po jūržoles, medžio šakelių krūveles.
Kiti, kaip suprantu, jau šios srities profesionalai, gintaro ieškojo įbridę į vandenį su specialia neperšlampama apranga, gintarus graibė lyg žuvis – sieteliais.
Man toks reginys pasirodė visiška egzotika! Tik po kurio laiko susiprotėjau ieškoti gintaro ir pats!
Per valandą pririnkau net porą saujų! Kitiems žmonėms pasisekė dar labiau. Namo grįžo nešini ne saujomis, bet ir pilnais maišeliais lietuviško aukso.
Vienas vyras prie mano akių ištraukė beveik pusės delno dydžio gintaro gabalą. Nebuvau tokio matęs, net išsitraukiau kamerą! Iš arti tai regėjau pirmąkart!
Tiesa, kalbinti gintaro gaudytojai prisipažino, kad gintarų neparduoda, tik kaupia asmeninėms kolekcijoms. Nors už tokį turbūt būtų galima gauti kelis šimtus eurų, o galbūt dar daugiau!
Bet, pasirodo, yra ir tokių gintaro rinkėjų, kuriems per vieną dieną pavyksta sumedžioti tokio gigantų, už kuriuos jie gauna ir kelis tūkstančius eurų.
Gintaro medžiotojai, pasirodo, gintarą renka ištisus metus. Tiek žiemą, tiek vasarą. Tačiau juos dažniausiai galima pamatyti po audros, kai jūros bangos išmeta gintaro gabalėlius į krantą. Todėl jo pilna žolelėse, išmestose kartu su gintaru.
Ši subjektyvi autoriaus nuomonė nebūtinai sutampa su redakcijos: už skaitytojo turinį lrytas.lt neatsako.