Jungtinių Valstijų prezidento Joe Bideno neseniai Ovaliajame kabinete pasakyta kalba tapo svarbiu momentu gilėjančioje konkurencijoje tarp Amerikos ir jos sąjungininkių, iš vienos pusės, ir diktatūrų ašies, susitelkusios aplink Rusiją, Kiniją, Iraną ir Šiaurės Korėją, iš kitos pusės.
Šioje kalboje karas Ukrainoje ir platesnio masto karas, vykstantis Artimuosiuose Rytuose, faktiškai buvo sujungti į du to paties konflikto teatrus.
Jei dabar "Hezbollah" taip pat užpultų, JAV ir jų sąjungininkams tektų gerokai išplėsti karo veiksmų teatrą, o tai dar kartą įtemptų karinius išteklius.
Tuo pat metu atrodo dar labiau tikėtina, kad Taivanas per artimiausius kelerius metus, o gal net anksčiau, taps trečiąja konflikto sritimi.
Be to, Pekinas didina savo kariuomenę - Liaudies išlaisvinimo armijos karinis laivynas jau dabar skaičiumi lenkia JAV karinį laivyną, o sausumos pajėgos ir branduolinės pajėgos sparčiai auga.
Tuo tarpu, nepaisant to, kiek ilgai truks karas Ukrainoje, Rusija užsiima ginkluotės gamybos plėtra, įskaitant sugadintos įrangos atkūrimą iš mūšio lauko, ir tuo pat metu vykdo karo meto gamybos sistemą savo šalyje.
Maskva parodė, kad supranta masę; ir po pusantrų metų Rusijos kariuomenė jau gali vienu metu ir kariauti, ir mobilizuotis, o jos gretas siekiama išplėsti iki 1,5 mln. žmonių.
Paprastai tariant, Amerikos priešininkai ruošiasi karui. Ir vis dėlto Vašingtone diskusijos apie nacionalinį saugumą retai pradedamos nuo esminio pripažinimo, kad Kinija ir Rusija kuria savo kariuomenes ne atgrasymui, o puolimui.
Nuo to turėtų prasidėti kiekvienas pokalbis apie JAV ir sąjungininkų išlaidas gynybai.
Didžiulės išlaidos ginklams, amunicijai ir žmonių gyvybėms Ukrainoje turėtų būti perspėjimas.
O JAV turi pradėti kelti klausimą, ar jų savanorių pajėgų modelis yra tinkamas užduočiai sukurti reikiamus karinius pajėgumus - ypač kai kalbama apie apmokytus rezervus.
Tačiau tai ne tik JAV problema - profesionalių savanorių pajėgų modelis tapo dominuojančiu visuose Vakaruose.
O atsižvelgiant į naujas realijas, su kuriomis susiduriame Europoje ir Azijoje, atėjo laikas jas permąstyti. Turime pripažinti, kad dabartinis uniformuotų vyrų ir moterų skaičius paprasčiausiai neatitinka užduoties.
Vakarų šalių kariuomenės, karinis jūrų laivynas ir oro pajėgos yra tiesiog per mažos, kad galėtų reaguoti tiek Atlanto vandenyne, tiek Ramiajame vandenyne - dviejuose tarpusavyje susijusiuose teatruose, kurie lems bet kokio būsimo pasaulinio konflikto baigtį.
Sprendimas šiuo atveju yra ne "pasukti į Aziją", o atkurti Vakarų pajėgas, kad jos turėtų reikiamą rezervą.
Iš esmės šiame vis labiau nestabiliame pasaulyje JAV būtina didinti išlaidas gynybai ir permąstyti, kam jos leidžia pinigus ir kaip formuoja savo pajėgas.
Tiek Kinija, tiek Rusija, o dabar vis labiau ir Iranas sugriovė įsivaizdavimą, kad taiki konkurencija vyks globalizuotoje ekonominėje sistemoje, ir Vašingtonas turi atsibusti šiai tikrovei.
Siekiant atgrasymo Europoje ir Azijoje reikia nuolatinio dislokavimo, o ne rotacinių pajėgų, kurios buvo laikina priemonė siekiant išvengti sunkių sprendimų.
Jei NATO nori išlikti kaip gyvybingas aljansas, atgrasymas ir kolektyvinė teritorinė gynyba Europoje turi tapti nauju dėmesio centru.
Be to, Azijoje dvišalės saugumo garantijos ir regioninės pastangos stabilizuoti padėtį regione turi būti paremtos JAV ir sąjungininkų dislokavimu.
Prasidėjus užsitęsusio sisteminio nestabilumo laikotarpiui, šių dviejų regioninių pusiausvyrų išsaugojimas, kad jos nevirstų visuotiniu didžiųjų galių karu, bus skirtumas tarp taikos ir platesnio masto konflikto, galinčio virsti pasauliniu gaisru.
JAV valstybės sekretorius Antony Blinken su Kinijos prezidentu Xi Jinping
Tam Amerika turi peržiūrėti, kaip ji kuria savo ginkluotąsias pajėgas ir ginkluotę. Pavyzdys:
Praėjusiais metais JAV kariuomenei pritrūko 25 proc. naujokų, o šiemet vėl nepavyko pasiekti užsibrėžto tikslo.
Andrew A. Michta yra JAV Atlanto tarybos vyresnysis mokslinis bendradarbis ir "Scowcroft Strategy Initiative" direktorius.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą