Prof. Rasa Čepaitienė: Palucko paradoksas

Parazitavimas, mintant visų piliečių uždirbtu turtu ir lėšomis, įskaitant ES teikiamas, visuomenei numetant tik trupinius nuo šios puotos stalo, sėkmingai slepiamas keliant nuolatinį chaosą bei skandalus dėmesiui nuo savo nekompetencijos ir permanentinio blogo valdymo nukreipti.

Parazitinė sistema niekam neatskaitinga ir nekontroliuojama, nes ją kontroliuoti ir, esant reikalui, bausti ar koreguoti turinčios institucijos seniai pajungtos ir pačios šių stambiųjų politinio verslo ar verslinės politikos grupuočių kontroliuojamos, kartais jų galią nukreipiant prieš politinius oponentus ar pavojingesnius visuomenininkus.

Į ją patenkama tik tapus tokiu pat korumpuotu ir be sąžinės, nes švarūs, kompetentingi valstybės valdymo reikaluose ir atsakingi žmonės tiesiog nepraeina vidinio filtro – yra atmetami dar šios selekcijos pradžioje.

Tokia negatyvioji politikų ir aukštųjų valdininkų atranka, su retomis, vis dar atsitiktinai pasitaikančiomis išimtimis, ilgainiui veda prie jų profesinių kompetencijų bei moralinių savybių degradacijos ir, galiausiai, degeneracijos, ką ir matome kai kurių pastarųjų dviejų koalicijų ministrų ar aukštųjų valdininkų asmenyje.

Taigi, nors nekorumpuoti į korumpokratų* tarpą ir nepatenka, kelioms galingoms politinių parazitų grupuotėms vis dar tarpusavyje konkuruojant ir kartais nepasidalinus grobio susikaunant, korupcijos korta gali būti kišeninės žiniasklaidos ir teisėsaugos išsitraukiama ir valkiojama kaip š…dina virvė, kol demaskuotasis oponentas, neapsikentęs pjudymo, pasitrauks pats.

Tai ir galime vadinti Palucko paradoksu.

Vadinamieji socdemai dabar atsiduria kryžkelėje. Jie turi surasti tokį premjerą, kuris neturėtų praeities „uodegų“ ir negalėtų būti apkaltintas korupcija, t.y. netaptų Palucku 2.0.

Kita vertus, jie supranta, kad pralaimėję konservatoriams – stipriausiai iš grupuočių, jau užvaldžiusiai visas svarbiausias institucijas ir, nepaisant tam tikrų reputacinių nuostolių, atsiradusių po paskutinės jų valdymo kadencijos, tebeturinčiai sukaupus didžiausią finansinę, medijinę ir ideologinę galią – dabar rizikuoja ne tik visko netekti, bet ir paversti Lietuvos politinę ir partinę sistemą azijinio tipo bealternatyve ir vienvalde (nors demokratinių mechanizmų imitacija prieš „Vakarų partnerius”, žinoma, ir būtų tęsiama).

*Korumpokratija – tai ne tik sistema, paremta visaapimančia korupcija, bet ir korupcijos diskurso kontrolė.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.