Strateginė kryžkelė: kas formuoja Lietuvos užsienio politikos kryptį?

Pagrindinė ginčo ašis – K. Neimanto prašymas vykti į JAV respublikonų renginį ir fundamentalūs nesutarimai dėl santykių su Baltarusija, Kinija bei JAV.

Karolio Neimanto pozicija:

Argumentas: Seimo narys gavo asmeninį kvietimą iš JAV kongresmenės Annos Paulinos Lunos į „Suverenių tautų aljanso“ renginį. Jis teigia, kad diplomatija yra informacijos rinkimas iš visų šaltinių, net jei jų nuomonės nesutampa su oficialia valstybės linija.

Kritika: K. Neimantas kaltina konservatorius „siauru požiūriu“ ir teigia, kad bendravimas tik su JAV demokratais izoliuoja Lietuvą nuo galimos būsimos D. Trumpo administracijos.

Žygimanto Pavilionio pozicija:

Argumentas: Kvietimas gautas ne iš „sąjungininkų“, o iš kongresmenės, kuri vertinama kaip viena iš Ukrainos paramos priešininkių. Pavilionis tai vadina „naudingo idioto“ vaidmeniu, kai autokratiniai režimai pasinaudoja nepatyrusiais politikais.

Gynyba: Jis pabrėžia, kad konservatoriai sėkmingai dirba su tais respublikonais, kurie gina Baltijos šalių interesus, o ne su tais, kurie siekia kelti abejones dėl NATO ar Europos Sąjungos vientisumo.

Remigijaus Motuzo pozicija:

Sprendimas: URK pirmininkas paaiškino, kad komitetas nepritarė kelionei dėl tikslingumo ir mokesčių mokėtojų pinigų naudojimo. Jo teigimu, Seimas negali finansuoti vizitų, kurių pobūdis prieštarauja Lietuvos užsienio politikos prioritetams.

Santykiai su kaimynais: Ekonominis pragmatizmas prieš vertybinę politiką

Karolio Neimanto argumentai (Baltarusija ir trašos):

Teigia, kad sankcijos baltarusiškoms trašoms yra nenaudingos, nes tuo naudojasi Rusija, kurios trašos nėra sankcionuotos ir užpildo rinką.

Kviečia pripažinti klaidą dėl Taivano atstovybės pavadinimo, teigdamas, kad tai neatnešė žadėtos ekonominės naudos.

Žygimanto Pavilionio atsakas:

Pabrėžia, kad „Nemuno aušra“ bando pakeisti socialdemokratų politiką iš vidaus ir atverti duris įtakoms, kurios naudingos autokratiniams režimams.

Argumentuoja, kad negalima vystyti ekonominių ryšių su agresoriais, o Rusija ir Baltarusija turi būti vertinamos kaip viena bendra ekonominė erdvė.

Remigijaus Motuzo įžvalgos:

Pripažįsta, kad dėl Taivano atstovybės pavadinimo būta komunikacijos trūkumų, tačiau pabrėžia, kad dabar svarbiausia reikalauti iš Taivano konkrečių investicijų ir darbo rezultatų.

Dėl Baltarusijos laikosi griežtos linijos: kol tęsiasi hibridinis karas ir kalinami politiniai kaliniai, joks santykių atnaujinimas nėra svarstomas.

Apibendrinimas: Ar vieninga Lietuvos užsienio politika griūva?

Diskusija atskleidė gilią prarają tarp tradicinių partijų (konservatorių ir socialdemokratų) bei naujų koalicijos partnerių. Nors R. Motuzas bando išlaikyti institucinę vienybę, K. Neimanto išsakyti argumentai rodo aiškų siekį keisti Lietuvos kursą į labiau „pragmatišką“, orientuotą į dialogą su jėgomis, kurios iki šiol Lietuvos užsienio politikoje buvo laikomos marginaliomis arba priešiškomis.

Šaltinis: YouTube: „Nauja diena“. Kas valdo Lietuvos užsienio politiką? (Kanalas: Lietuvos ryto TV, 2026-02-20).