Varėnoje ministras buvo „nepageidaujamas“. Ne todėl, kad blogas žmogus. Ne todėl, kad ką nors padarė. O todėl, kad priklauso „neteisingai“ partijai. Tautai patinkančiai partijai. Trečiai pagal dydį šalyje.
Ir vis dėlto — jis atvažiavo. Ramiai. Oriai. Kaip priklauso ministrui.
Salė nešvilpė. Nešaukė. Kultūra nėra klyksmai ir linčo teismai.
Bet režisierius Jasinskas, tarsi iš vadovėlio, išėjo į sceną ir padarė „įvadą“. Nieko asmeniško, sako. Ministras — tik „instrumentas“. Protestas prieš partiją. „Fašistinių pažiūrų grupė negali diktuoti sąlygų.“
Fašistinių? Kur? Kada? Tokie „režisieriai” bent žino kas yra žodis fašizmas? Taip nėra. Minima partija niekada fašistine nebuvo.
Bet kai tas pats žodis kartojamas pakankamai dažnai — dalis žmonių ima jį tikėti. Nes taip veikia propaganda. Lėtai. Sistemingai. Po truputį.
Tas kas iš tikro kiršina, provokuoja, organizuoja „teisingą“ pyktį, parašo: „Ministras įsibrovė. Reikėjo apsaugos. Kitąkart kreipkitės į Ekskomisarų biurą.“
Suprantate absurdą? Jėga neleisti ar išmesti ministrus, prezidentus iš renginių, kuriuose jie turėtų būti. Nuo savo šalies žmonių. Nuo kultūros „bendruomenės“.
Kas iš tikrųjų provokuoja? Kas iš tiesų kursto? Kas pila benziną į ugnį, o paskui vaidina nustebusį stebėtoją?
Tai ne ministras.
Tai tie, kurie streikus pavertė etatine pareiga.
Kurie partijas apklijuoja nieko bendro su realybe neturinčiomis etiketėmis, o faktus — lozungais.
Kurie tiki, kad gali ignoruoti demokratiją, nes „jų tiesa“ svarbesnė už visų balsą.
Ir tylioji dauguma tai mato. Girdi. Jaučia.
Klausimas tik — kada pradės šnekėti garsiai.
Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą