Užtenka ubagiškai pataikauti kitiems

Prieš 157 metus, po 1863-1864 m. sukilimo, carinė Rusija mums uždraudė rašyti lotyniškais, tai yra ir lietuviškais rašmenimis. Po keturių dešimtmečių, tai yra 1904 metais, mums ši teisė buvo grąžinta. Bet šiandien vėl reikia baimintis dėl mūsų pačios archajiškiausios, todėl ir unikaliausios gyvosios kalbos Europoje. Panašiausią į jau mirusią indoeuropiečių prokalbę.

Vėl tenka ginti savo raidyną nuo lietuvių kalbos tarimui bei rašymui visiškai nereikalingų „w", „q" ir „x" raidžių. Ir dar kartą prisiminti, kokį žygdarbišką, pasiaukojantį darbą per keturis spaudos draudimo dešimtmečius atliko mūsų knygnešiai. Rizikavę tremtimi, katorga.

Kaip bebūtų, jokia kita tauta neturėjo tokios veiklos, kuri vadintųsi knygnešys. Tai nebuvo veikla, kuria vertėsi kitų pasienio tautų kontrabandininkai. Mūsiškiai nešė savo Tautai šviesą.

O kaip dabar? Ar dar reikia lietuviams savo gimtosios kalbos šviesos? Tikrai lietuviškos žiniasklaidos? Ar jau viską laipsniškai atiduosime užsieniečiams?

Filosofas, rašytojas Arvydas Juozaitis, kalbėdamas apie tas tris nelemtąsias, lietuviams įkyriai peršamas raides, atsakė taip:

„Matote, dėl tų trijų raidžių Vincas Kudirka yra jau viską pasakęs, ir Jonas Jablonskis yra viską pasakęs. Čia yra nuolatinė lietuvių kalbos problema, o dabar jos puolimas sustiprėjęs dėl globalizmo, dėl dvigubos pilietybės ir taip toliau.

Čekai neįkėlė į savo kalbą svetimų raidžių. Mes iš jų raidyno pasiskolinome kai kurias raides.

Latviai taip pat labai griežtai saugo savo kalbinę tapatybę. Surašytos svetimomis raidėmis pavardės vis vien užrašomos ir perskaitomos latviškai, o skliaustuose ar kitame dokumento puslapyje įrašas būna originalo kalba. V.Kudirka, mūsų valstybės himno kūrėjas, siūlė daryti tai, ką nuosekliai daro „Respublika" jau 30 metų.

Pirma pateikia užsienietiškos pavardės transkripciją, o šalia, skliausteliuose, įrašo pavardę originalo kalba. Juk grožinėje literatūroje vis tiek transkribuojame pavadinimus.

Kai šeimoje tautybės susimaišo, originalo kalba pavardę galima būtų rašyti antrame paso lapelyje. Kad ir kiniškai. Arba ne tik lotyniškais rašmenimis, bet ir kirilica. Nes šiuo metu Europos Sąjungoje bulgarai ir graikai rašo kirilica. Viskas išsprendžiama su antruoju paso lapeliu."

- Dabar iškraipoma net tokių užsienietiškų pavardžių rašyba, kur galima apsieiti su mūsų raidynu. Pavyzdžiui, prancūzų režisierius, litvakų kilmės Michel Hasanavicius. O juk galima būtų rašyti Mišelis Kazanavičius. O vietoj Shakespeare - tiesiog Šekspyras.

- Kai kalba akimis matoma, bet neištariama, praktiškai ji jau yra mirusi. Tai Justino Marcinkevičiaus žodžiai. Jis taip pat prašė Lietuvių kalbos komisijos saugoti mūsų kalbą. Siūlė užeiti į centrinį knygyną ir patiems perskaityti rašytojų pavardes.

Patys tų autorių pavardžių neperskaitytų. Tai yra pasidavimas. Tai yra ubago pasidavimas civilizuotam pasauliui, bet nei pats save apgauna, nei kiti juo džiaugiasi.

- To pasidavimo, to ubagiško mentaliteto jau yra vos ne kiekviename žingsnyje. Net rimti universitetų dėstytojai, jau nekalbant apie jaunimą, feisbuke į savo lietuviškus tekstus primargina svetimžodžių - podkastas, diskursas, identifikuoti, segmentas, mums nebūdingą konstrukciją - „turėti gerą laiką". O ypač pastebėjau „common sense".

- Kas sako „common sense", tas neturi sveiko proto, nes „common sense" yra sveiko proto vertinys. Žmonės kartais elgiasi kaip vaikigaliai kieme, kai kiekvienas nori pasirodyti už kitą kietesnis. Svetimų žodžių įterpimas yra žemesnės kultūros požymis. Tai parodo, kad asmuo yra žemesnės kultūros.

- Gaila, kad mes tokie neatsparūs svetimų kalbų įtakoms. Tai slaviška sintaksė prasimuša, tai angliška!

- Nėra ko gailėtis. Puolimas bus visada. Reikės mums laikytis ilgai. Tą marą reikės iškęsti ir išlikti. Maža džiaugtis, kad mūsų kalba unikali. Reikia ją ginti kaip pasaulio turtą. Tarp dabar egzistuojančių Europoje valstybinių kalbų lietuvių kalba yra pati seniausia.

Mūsų oro uostuose, stotyse reikėtų iškabinti plakatus „Jūs atskridote, atvažiavote į seniausios kalbos Europos valstybę!" Turime savo kalba didžiuotis, o ne ubagiškai pataikauti didesnėms valstybėms.

- Logiškai mąstant, kuo daugiau tautoje yra milijonų žmonių, kurių gimtoji kalba vokiečių, prancūzų, kinų, tuo šios kalbos tampa mažiau vertingos. Nes masiškos. Nėra pavojaus išnykti. Juk ir į Raudonąją knygą įtraukiamos nykstančios, todėl pačios vertingiausios gyvūnų ar augalų rūšys. Kas gamtoje šiuo požiūriu vertingiau - dažnai pasitaikantis kvarcas ar retai pasitaikantys deimantai? Kaip nacionalinė spauda - unikali, sava, todėl - vertingesnė.

- O štai musės ir tarakonai išlieka ir po atominio karo (juokiasi - aut.past.), o mažosios kalbos ir mažosios valstybės yra pasaulio grožis.

Romos imperija buvo tokia didžiulė, viską aprėpianti, kad joje neliko vietos žmogiškajam gyvenimui. Ir labai didžiulę pagarbą reikia atiduoti mūsų knygnešiams.

Jie ir padarė mūsų valstybę. Iš tos lietuvių kalbos ir mūsų valstybė gimė XX amžiuje. Dėl to esame. O galėjome kalbėti gudiškai, lenkiškai.

Po Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Vytauto jau prasidėjo kalbinis nuosmukis, valdymo aparatas jau kalbėjo ne lietuviškai.

- Ir tas lietuvių kalbos neigimas tęsėsi šimtus metų! Kol net visiškai beraštis, beturtis bajorėlis, prekybininkas ar amatininkas gėdijosi kalbėti „prasčiokiška", „mužikiška" lietuvių kalba. Vakarų Lietuvoje vyko germanizacija, o kitur - polonizacija. O dabar - vėl savo kalbos neigimas. Net įmonės, viešbučiai, klubai vadinami angliškai. Ir taip elgiasi ne tamsūs žmogeliai, bet dabartinis „elitas"!

- Todėl ir turime nusilenkti knygnešiams. Tik dėl jų esame ir lietuviai, ir turime Lietuvos valstybę.