Tradicionalistinės Lietuvos valia suplėšyta į „konfederacijas" - koalicijas, partijėles, kurios netrukus puls kariauti viena su kita.
Ir jei viešumoje dar gali būti paisoma tradicinės visuomenės baimės bei bandoma vengti aiškių kaktomušų, aštrių žodelių vieni kitų adresu tikrai netrūks.
Istorija kartojasi ir kartojasi, ir kartojasi. Regis, kas trukdo, juk mąstome ir matome pagrindinius dalykus vienodai.
Juk Lietuva - viskas arba nieko. Tėvynė, kuri mums viena. Ne dvi ar trys. Šeima, kalba, sienos. Mūsų vienintelė lietuviška tapatybė. Istorija, didieji mūsų pasakojimai apie save.
Tačiau metai iš metų politiniame dugne besikapanojantys politikai agresyviai veržiasi į šią erdvę, vėl dabinasi naujais pavadinimais ir bando plaukti į asmeniškai „pajamingesnius" vandenis.
Kaip kitaip paaiškinsi nenorą atsisakyti „savo", vardan „visų". Kuriasi ir naujoji „gelbėtojų" banga, kiek tokių mūsų Tėvynė jau turėjo. Banga, kurios atoslūgis neišvengiamas. Nebūties smėlis tokias sugeria akimirksniu.
Nevardinu pavardžių. Jos visos kaip ant delno. Savanaudžių, trumparegių, įsimylėjusių save ir vėl, ir vėl bandančių kurti asmeninę galią.
Nedalyvausiu šiuose triukšmuose. Tyliai renkuosi Nacionalinį susivienijimą. Nuo pat pradžių, nors ir sudėtingų asmenybių vedamą, nuosekliai einantį Lietuvos IDĖJOS keliu.
Kai kiti, aštriai girdimi ir matomi, viso labo - politiniai „šoumenai" naivuolių miniai audrinti.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą