Valdas Vižinis: Sovietiniam muzikologui neduota tapti lietuvių dvasinio gyvenimo dedamąja

Tam esminiam jausmui, pakėlusiam lietuvius į Sąjūdį 90-aisiais, sutvirtinusiam partizanų ryžtą eiti į miškus ir atiduoti savo gyvenimus, geležinės valios atsiradimui atkurti Lietuvos valstybę ir apginti 18 -aisiais, Lietuvos visuomenės gyvenime nebeliko vietos.

Tėvynė išmesta iš politinio žodyno, kaip nereikalingas, panaudotas daiktas, nors likęs giliai žmonių sielose, todėl kartais išnyrantis literatūroje, poezijoje, tautodailėje, gyvenimo būde, kai užsispyrę žmonės patys stato lietuvių simbolius, kelia vėliavas.

Meilės Tėvynei skleidėjai - patriotai, savo gyvenimu liudijantys meilę Lietuvai, geriausiu atveju laikomi keistuoliais.

Begalinė ir niekuo nepakeičiama meilė Tėvynei nuvertinama arba tiesiog laikoma nereikalingu sentimentalumu.

Blogiausia, kad viena bėda nevaikšto. Jei žmonėse glūdinti Tėvynė visada išlaiko galimybę atgimti naujai apčiuopiamais sprendimais valstybėje, tai šiomis dienomis viešoje erdvėje vykstantis lietuvių patriotų, Tėvynės dainių niekinimas - aiškus bandymas Tautos dvasinius autoritetus „numušti" ir keisti juos naujais - dirbtiniais, sukonstruotais vienos politinės partijos „gelmėse".

Tėvynės jausmas lemia žmogaus elgesį, kaip ir gėris, dora, atsakomybė, auka, meilė - deja, dažnai yra nesuvoktas, neįsisąmonintas. Neturėti Tėvynės jausmo - būti vienpusiu žmogumi.

Ir dabar vykdomas puolimas prieš Tautos dvasinį simbolį - Justiną Marcinkevičių, kurio kūryba išugdė visą kartą lietuvių, atvedusių šalį į Kovo 11 -ąją, kaip reiškinys gali likti ne iki galo suprastu, jei nesuprasime užpuolikų esminio, juos visus vienijančio veiksnio - Tėvynė nėra jų dvasinio gyvenimo dalis.

Jiems neduota suprasti tų lietuvio sielos slėpinių, kurie lyg didžiulė audra šiuo metu vilnija po Lietuvą. Nei K. Sabaliauskaitei, tapatinančia save ne su lietuvių Tauta, o tik su šalies istorija, nei žmogui be Tėvynės - J. Ohmanui, ne beprasmybių gamintojui A. Užkalniui, jau nekalbant apie konservatorių kišenėje sėdinčius etatinius „fekalinų svaidytojus".

Tėvynė pastariesiems nėra dvasinė kategorija, todėl nepažįstama, svetima, kažkokia neaiški sąvoka, kurią galima vartyti pagal užsakomus politikų įgeidžius.

Antra vertus, šiuo metu vykstantis Just.Marcinkevičiaus puolimas - lyg anksčiau vykdyto puolimo prieš Tautos dvasinius autoritetus tęsinys.

Gerai prisimename, kai per žiniasklaidos antraštes vilnijo neva monsinjoras Vincentas Sladkevičius, dirigentas Saulius Sondeckis ir aktorius Donatas Banionis bendradarbiavo su sovietiniu saugumu. Ir tik prokuratūros pagalba šių asmenų artimiesiems pavyko kaltinimus atmesti, o tuo metu LGGRTC vadovavusi direktorė Teresė Birutė Burauskaitė, tikinusi, kad jos vadovaujamo centro paskelbti dokumentai neturi jokio vertinamojo pobūdžio, vėliau prisipažino, jog jos veiksmai buvo inspiruoti politikų, kurie liko neįvardinti.

Dėl pastarųjų daug spėlioti nereikia. V. Landsbergio KGB-istinę praeitį, jo paties, jo tėvo gyvenimo istoriją daugelis žmonių telaiko „vieša išplėštų lapų paslaptimi".

O žinant šios asmenybės gebėjimu, labai paprasta permatyti nenumaldomą troškimą „įsirašyti į lietuvių Tautos dvasią", naudojant jo seniai įvaldytas politines manipuliacijas.

Akivaizdu, ištisos Lietuvos epochos simbolių naikinimas vyko ir vyksta su tikslu pakeisti juos kitu, ne mažiau garsiu ir vis dar didžiules politines galimybes veikti išsaugojusio, Vytauto Landsbergio simboliu.

Simboliu, kuris užuot skyręs savo galias Lietuvos vienijimui, ją skaldė. Ir kuris šiandien išlieka viena nemėgstamiausių Lietuvos asmenybių.

Paradoksas: kuo labiau bandoma įterpti į lietuvių savivoką nepriimtinus teiginius, tuo svarbesni ir tvirtesni tampa jau esantys.

Tauta lyg didžiulis jautrus jausminis mechanizmas atmeta tai, kas dirbtina, ir gina savo tapatybę.

Reikia aiškiai suvokti, jog per tris nepriklausomybės dešimtmečius taip ir neatsirado kitų dvasinių lietuvių Tautos autoritetų, liko laiko ir žmonių patikrinti, kvietę į laisvės kovą.

Tikri ir nesumeluoti.

Sovietiniam muzikologui, istorinių vingių dėka tapusiam Lietuvos politinės istorijos dedamąja ir vargais - ne galais gebėjusiam tapti „valstybės vadovu", vietos tarp jų tikrai neatsiras.