Keturių vaikų mama Renata Venslovienė buvo viena tų aktyvių mamų, kuri pandemijos metu kovojo už vaikų teisę mokytis mokykloje be kaukių ir už laisvą apsisprendimą dėl skiepų.
Galimybių paso taikymas vaikams sužeidė R.Venslovienės jausmus, nes jų šeimoje skiepų istorija yra itin skaudi - po skiepų vaikystėje vienam sūnui buvo nustatytas neįgalumas.
Todėl pastaraisiais metais R.Venslovienė ypač aktyviai kovojo už vaikų ir suaugusių laisvę patiems spręsti dėl sveikatai poveikį darančių sprendimų.
Kalvarijoje daug metų gyvenusi moteris sako, kad niekuomet neplanavo palikti Lietuvos.
Jos vaikai auginami tikrais patriotais, visiems jiems skirti išskirtinai lietuviški vardai: Ąžuolas, Saulė, Džiugas, Vėjūnė. „Patriotizmas ir meilė savo šaliai niekur nedingo. Visuomet skiepijome vaikams supratimą būti patriotais savo šalies, o ne valdžios patriotais", - sako R.Venslovienė.
Visgi, birželio mėnesį šeima pakėlė sparnus ir nė nežinodami, kas jų laukia toliau, susivilioję draugų kvietimu, išvyko iš Lietuvos ir jau pusmetį gyvena JAV.
Buvo galimybė turimas turistines vizas pratęsti dar tokiam pačiam laikui ir šeima ja pasinaudojo. Renata sako nė nežinanti, kas jų laukia toliau, tačiau kol kas savo sprendimu nesigaili.
- Kas paskatino priimti draugų pasiūlymą išvykti į JAV? - „Vakaro žinios" paklausė keturių vaikų mamos Renatos Venslovienės.
- Turbūt apsisprendimas brendo kurį laiką, nes kaupėsi neteisybės jausmas dėl to, kas vyksta Lietuvoje, ir kokius sprendimus priima valdžia.
Man labai svarbu, kaip valdžia bendrauja su žmonėmis ir kiek politikams reiškia žmonių nuomonė. Pasijutome nesaugiai savo šalyje. Nes mūsų vertybės, tokios kaip šeima, tapo nebe vertybės valdžiai.
Pridėjo savo ir prasidėjęs karas. Gyvename Suvalkų koridoriuje, kur prasidėjo karinės kolonos, už kelių kilometrų nuo namų buvo įkurta nauja karinė bazė.
Kai visa tai matai, imi galvoti, ar nereikėtų nuo to atsitraukti. Pasisekė gauti turistines vizas ir dabar gyvename tam tikromis atostogų nuotaikomis, naudojamės galimybėmis vaikams daugiau pasaulio parodyti ir patys jo pamatyti.
- Teko palikti darbus?
- Savo užimamas vaikų dienos centro direktorės pareigas atlieku nuotoliu. Bet iš Seimo nario patarėjos pareigų išėjau ir atsisakiau Kalvarijos savivaldybės tarybos narės mandato. Ir visai nesigailiu paleidusi politiką.
Turiu laiko prisiminti savo kitas veiklas, pasidalinti savo patirtimi ir kažkam padėti.
Matyt, tam jau buvo laikas. Taip pat darbą Lietuvoje paliko vyras. Iki tol jis buvo filialo vadovas tarptautinėje kompanijoje.
Pasinaudojome proga, kad yra draugai, kurie gali padėti. Žinoma, reikėjo pasinaudoti santaupomis, taip pat pardavėme žemės sklypą. Namai kol kas stovi ir laukia mūsų.
Nesakau, kad Amerika yra mūsų vieta, tikrai norėsime grįžti į Lietuvą, bet kol kas gyvename ir stebime, kokių dar staigmenų gyvenimas mums pateiks.
Beje, atvykus čia nutiko įdomus dalykas. Sužinojau, kad mano prosenelė ir jos broliai yra gimę Amerikoje. Visada maniau, kad ji yra gimusi Lietuvoje.
Bet čia atvykus atsiskleidė kitokios šeimos istorijos detalės. Prosenelės brolis gyveno JAV, buvo lakūnas, dalyvavo kare, bet taip ir negrįžo į Lietuvą.
Visai neseniai, lankydamasi Čikagos lietuvių bendruomenėje, radau jo kapą. Man tai buvo labai jautrus momentas. Manau, čia turime ir daugiau giminių. Tad dar turime ką čia rasti ir su kuo susipažinti.
- Teko atsitraukti ir nuo aktyvios visuomeninės veiklos. Joje taip pat aplankė tam tikras nusivylimas?
- Gyvenimą, kurį gyvename dabar, sunku palyginti su tuo, kurį gyvenome savame kaime, nuolat kovojant su kažkuo, su kuo neaišku, ar įmanoma pakovoti.
Pavyzdžiui, puikiai atsimenu, kaip parašiau į Sveikatos apsaugos ministeriją klausimą, kuo remiantis priimtas sprendimas skirstyti žmones į vakcinuotus ir ne, jeigu jau tada tyrimai rodė, kad virusą vienodai perneša ir vieni, ir kiti. Gavau kvietimą į policijos komisariatą apklausai už šią užklausą.
Mane ištiko šokas, kad mūsų šalyje vyksta tokie dalykai. Aš skundžiau tą sprendimą teismui ir dvi instancijos išaiškino, kad tai yra tik mano nuomonė. Matyt, visi tokie dalykai susidėjo ir galiausiai taurė prisipildė.
Vienu tokiu paskutiniu lašu tapo situacija dėl švenčių darželyje, kurį lankė mano priešmokyklinukė dukra. Į šventes, kuriose būdavo vaikų pasirodymai, tėvų neleisdavo.
Vaikai stengėsi, mokėsi ir kam visa tai turėjo rodyti, sienoms? Kažkodėl prekybos centruose trintis užpakaliais buvo galima, o ateiti palaikyti savo vaiko - ne.
Paklausiau kitų tėvelių, ar jiems tai priimtina, bet niekas man nepritarė. Supratau, kad žmonės labai įsibaiminę. Jie paklūsta medijai, kuri gąsdina žmones, o įbaugintą visuomenę daug lengviau valdyti.
Tada atrodė, kad kovoju už visus vaikus. Bet galiausiai supranti, kad neprikovosi ir visų neapsaugosi. O kai ko saugoti ir nereikia, kai kurie tėvai norėjo skiepyti savo vaikus.
Galiausiai pamačiau, kad mano pačios vaikai išmoko pakovoti už save ir kai reikėjo, kovojo. Supratau, kad už kitus gyvenimo nenugyvensi.
- Kaip vaikai priėmė žinią, kad teks palikti savo aplinką, mokyklą?
- Auginame aštuntoką, septintokę, ketvirtoką ir pirmokę. Užrašėme juos į mokyklą Lietuvoje, kur galima ugdytis nuotoliniu būdu. Įdomu tai, kad vaikams šis pokytis buvo labai įdomus.
Be to, jie visi laisvai kalba angliškai, tad visur lengvai susikalba, randa draugų.
Viena iš priežasčių išvykti, buvo ir mūsų dukros Saulės, kuri neturi plaukų, sveikata. Esame pastebėję, kad vasaros metu, kai šilta, plaukeliai ima augti, bet rudenį jie nuslenka.
Todėl pasirinkome būtent tokią valstiją, kurioje ilgai yra šiltas sezonas, su viltimi, kad pasikeitus klimatui galbūt ir jos organizme kažkas pasikeis, toks pokytis bus į gera. Gyvename Pietų Karolinoje. Jau dabar matome, kad tam tikri pokyčiai vyksta.
Matau, kad jai čia daug lengviau, o dėl to lengviau ir mums. Pirmą dieną atvykus į JAV, prie mūsų privažiavo žmogus neįgaliojo vežimėlyje ir užkalbino, pamatęs būtent Saulę.
Jis paliko savo vizitinę kortelę ir pasiūlė paskambinti, jeigu kada norėtume pamatyti JAV Kongresą. Iš pradžių manėme, kad tai kažkoks pokštas, tačiau vėliau sužinojome, kad tai tikras JAV Kongreso narys.
Mes pasinaudojome proga ir turėjome galimybę nuvykti į Vašingtoną, pasivaikščioti ekskursijoje po Kapitolijų.
To politiko padėjėjas mus pasitiko ir maloniai viską aprodė.
Vaikams tai paliko didelį įspūdį - buvo gyva istorijos pamoka.
- Gyvenimas JAV kitoks?
- Sunku pasakyti, nes mes negyvename to tikro gyvenimo, kai turi darbą ir gyveni šalyje nuolat. Kalbant apie pandemijos valdymą, čia taip pat buvo griežtų suvaržymų, tačiau daug kas priklauso nuo to, kokioje valstijoje gyveni.
Kai kuriose valstijose buvo taikoma lygiai tokia pati politika, kaip ir Lietuvoje. Net argumentacija, kodėl tam tikrų sprendimų reikia, skambėjo panašiai. Įdomu, kas čia kam siuntinėjo nurodymus.
Kaip ir minėjau, kol kas tai daugiau atostogų režimas. Bet emocinė savijauta tikrai kitokia.
Būdama JAV pastebiu skirtumą, kaip žmonės žiūri į Saulę. Ji visuomet traukia žmonių žvilgsnius. Bet Lietuvoje į ją žiūri tarsi su gailesčiu, o čia ji sulaukia daugybės komplimentų. Ji čia atsiskleidė, daug geriau jaučiasi ir prisipažino, kad nenori grįžti į Lietuvą.
Vaikams yra tikra gyvenimo pamoka gyventi tokioje multikultūrinėje aplinkoje, kur galima sutikti daugybę įvairių žmonių, sužinoti apie įvairias kultūras.
Net ir matant tą liberalią ginklų politiką, čia nesijauti nesaugiai, nėra aukšta nusikaltimų statistika. Priešingai, man atrodo, kad čia gyvenantys žmonės jaučiasi saugūs ir žinantys, kad jie valdo šalį, o ne saujelė politikų.
Gal todėl čia bijoma priiminėti represinius įstatymus, pažeidžiančius privatų žmogaus gyvenimą.
- Ar tenka girdėti savo aplinkoje, kad daugiau žmonių priima sprendimą palikti Lietuvą?
- Matau, kad daug žmonių bėga iš Lietuvos arba gyvena „lagamininėmis" nuotaikomis. Kartais pagalvoju, ar mūsų valdžios tikslas nėra būtent toks? Nes Lietuva tampa kažkokiu dideliu poligonu - kariniu taikiniu.
Kitaip negaliu paaiškinti tos neadekvačios politikos. Viskas daroma, kad žmonėms būtų kuo blogiau ir kad jie išvažiuotų.
Motinystės išmokos mažinamos, prastėja sąlygos šeimoms. Nežinau nė vieno gero sprendimo, priimto šios valdžios, kuris stipriai gerintų žmonių gyvenimą.
Kiek galų gale žmogus gali kentėti. Tikiuosi, kad labai klystu. Bet aš kone kasdien išgirstu, kad kažkas kraunasi lagaminus.
Renata Venslovienė neslepia, kad svajonių šalimi vadinamoje Amerikoje nėra viskas rožėmis klota, tačiau tikina, kad neteisybė Lietuvoje ir valdžios prievarta prieš savo žmones nepaliko kito pasirinkimo. Renatos Venslovienės šeimos archyvo nuotr.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą