Verslininkė Jolanta Blažytė: kaip ištraukti galvą iš pečių?

(28)

Šiandien vienas mano FB draugas uždavė klausimą: „kodėl jūs tylėjote anksčiau?“ Atsakymas į šį klausimą yra. Ir greitas bei trumpas. Kad nesakyti jo tiesiogiai, tiesiog pasinaudosiu vienu O. Arestovič straipsniu.

Cituoju:

„Socialinio prisitaikymo mechanizmas vienas ir tas pats:

Žmogus neria į bendrą visuomeninio fono lygmenį, besistengdamas „neišsišokti“.

Tam tikslui savo nuomonės turėti negalima, o ją turint – reikia tylėti.

Paskui žmogus perima aiškinamąsias schemas: „viskas vyksta taip ir anaip ir dėl to ar ano“.

Paskui žmogus pradeda įtraukinėti save į didžiąją (mitologinę) istoriją;

Paskui susitapatina su simboliais: ar tai būtų „Z“ ar „vyšivankos“.

Paskui žmogus atsisako matyti tiesą.

Paskui – ją sakyti.

Paskui jis nebegali jos surasti.

Vienas iš mano mokinių yra labai turtingas ir žinomas žmogus.

Dėl dalyvavimo mano seminare jis tarėsi per sekretorę, nuolat pabrėždamas, kad kalbės tik ukrainietiškai.

Ir štai minėtas žmogus atvyko. Ir staiga paaiškėjo, kad grupėje galima kalbėti ir rusiškai ir ukrainietiškai ir už tai niekas nepersekioja ir nemoralizuoja.

Čia tik tyrinėja ir supranta.

Su tuo žmogumi pradėjo vykti neįtikėtini fiziologiniai pokyčiai: jis ištraukė iš pečių galvą, pradėjo lengvai kvėpuoti ir jo veidas įgavo rausvesnę spalvą.

Paaiškėjo, kad jis turi ir savo nuomonę, ir beje, labai įdomią.

Savo baimę kalbėti rusiškai jis paaiškino taip:

„Bijojau, kad mūsų susirašinėjimas gali nutekėti ir tada mano verslui būtų galas“.

Pačia silpniausia grandimi Ukrainoje pasirodė esąs verslas.

Matant tai, kaip grynakraujai Odesos gyventojai ir milijonieriai ant savęs tempiasi „vyšivankas“, vargana ukrainiečių kalba veblena apie rusų kalbos žalą, visur „stumia“ patriotines mantras, besidairydami „ar visi tai pastebėjo“, supranti, kokią vergovinę realybę mes sukūrėme savo šalyje.

Paskui krito humanitarinis sektorius.

Dabar, kai profesorius kaip mat gali būti pašalintas iš darbo pagal pirmakursių komjaunuolių skundus, nustojo stebinti krūpčiojantys ir paskubomis kartojantys teisingas patriotines mantras mokslų daktarai.

O koks gali būti mokslas be savo nuomonės?

Toliau – aptarnavimo sfera.

Taksistas, į kurio mašiną įsėdo komjaunuolis ir pradėjo diktuoti savo sąlygas, išmetamas iš darbo pagal to komjaunuolio pareiškimą.

Kareivis armijoje – daiktas.

Pasipriešinimas vadovybei gali greitai baigtis mirtimi ir kitais nemalonumais, kurie tęsiasi ir po jo mirties – artimieji negali gauti išmokų, netekus maitintojo.

Mes sukūrėme skundikų ir prisitaikėlių visuomenę.

Ukrainietišką, bet draudžiančią turėti savo nuomonę.

Korupcija yra neišvengiama toje šalyje, kurioje draudžiama turėti savo nuomonę, besiskiriančią nuo minios. Ir nėra jokio skirtumo, ką tu šauki: ar „Slava Ukraine“ ar „Slava Russia“ ar „Make America great again“ „

P.S. Taigi, mintimis grįžtu į Lietuvą, kurios visuomenė juda link to darinio, kurį aprašė O. Arestovič.

Ir, kaip suprantu, atsakant į mano FB draugo klausimą „kodėl jūs tylėjote“, pirmiau reikia atsakyti į klausimą „kokią visuomenę mes sukūrėme?“

Tylinčią? Paklusnią? Vienspalvę?

Pilną „kalmarų“, aptarnaujančių agresyvių „komjaunuolių“ interesus?

Jei taip, tai kodėl jūs galvojate, kad tik tokia visuomenė gali jums duoti komfortą, saugumą? Ir visą kitą kažkokioje kitoje planetoje tūnantį gėrį, kuris vis dar niekaip neateina į jūsų gyvenimus, bet tikrai ateis, jei tik būsite paklusnūs komjaunuolių komandoms, tempsitės ant savo pavargusių kūnų svetimas vyšivankas, stovėsite po teisingu balkonėliu ar varysite iš Lietuvos užsienio atlikėjus už tai, kad anie užsivilko neteisingą „bliuską“???

Tikrai jūs tuo tikite, kaip ir tikėjote tomis nelemtomis „aštuoniomis“ dozėmis?

Pati dažnai girdžiu pastabas: „tau bepigu kalbėti, tavęs iš darbo niekas neišvarys ir bla bla bla“.

Nesiaiškinsiu, o istorijas, kaip tenka atsimušinėti nuo komjaunuolių atakų papasakosiu kada nors vėliau.

Bet pradžiai turiu jums visiems, t.y. susigūžusiems, pasiūlymą: gal vieną gražią dieną (o šiandien ji labai graži ir saulėta) tiesiog pabandykite ištraukti savo galvas iš pečių.

Ir giliau įkvėpti.

Neįsivaizduojate, kokį kitą pasaulį pamatysite....

Juk, kaip rašė O. Arestovič, su jo mokiniu atsitiko tikras stebuklas – tereikėjo tik ištraukti galvą iš pečių.

Ir visai nesvarbu, kokia „bliuska“ tuos pečius yra pridengusi.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje

Raktažodžiai

Rašyti komentarą

Plain text

  • HTML žymės neleidžiamos.
  • Linijos ir paragrafai atskiriami automatiškai
  • Web page addresses and email addresses turn into links automatically.
Sidebar placeholder