Viktorijos Čmilytės-Nielsen kritika konservatoriams: užuot ieškoję geriausio EK portfelio Lietuvai, bandome jį rasti konkrečiam politikui

„Užuot ieškoję geriausio portfelio Lietuvai, ieškome geriausio portfelio potencialiam (kandidatui – ELTA). Arba ieškoma, nes koalicijos parteriai šitame etape nedalyvauja“, – laidoje „ELTA kampas“ teigė V. Čmilytė-Nielsen.

„Mūsų kolegos estai, nors kartais juokaujama, kad jie lėčiau daro kažką už mus, bet jau turi ir patvirtintą Europos Komisijos narę, ir netgi nauja Vyriausybė yra patvirtinta, kol mes vis dar šiame etape, kuris iš esmės yra visiškai pradinis“, – atkreipė dėmesį Seimo pirmininkė.

Todėl parlamento vadovė mano, kad šiame etape reikėtų susikoncentruoti ne į atskirų politikų asmenines ambicijas, o į Lietuvai aktualias EK sritis.

„Jeigu mes galvojame ne apie kažkieno ambiciją, o apie tai, kad mes norėtume turėti geriausią kandidatą (...), tai, be abejo, galvojame apie sritis, kurios mums yra aktualios ir mėginame į jas patekti“, – pabrėžė ji.

V. Čmilytė-Nielsen taip pat apgailestauja, kad eurokomisaro skyrimo procesas tapo persmelktas asmeniškumų.

„Asmeniškumai vaidina tam tikrą vaidmenį. Matyt, tai matosi ir plika akimi – ir nebūtina dalyvauti kažkokiuose vidiniuose aptarimuose, kad tai pastebėtum“, – sakė Seimo pirmininkė.

„Būtent dėl pavardės, dėl santykių tarp Vyriausybės ir prezidento, dėl to, kad mes esame rinkimų finišo tiesiojoje, ši tema tapo labai daug eskaluojama.

Nors iš esmės tai yra toks gana techninis sprendimas. Ir jei ne tie trys mano paminėti faktoriai, galbūt mes apie tai tiek daug ir nekalbėtume“, – apibendrino V. Čmilytė-Nielsen.

– Praėjusią savaitę baigėsi dar viena Seimo sesija – jau priešpaskutinė šios kadencijos Seimui. Kokie, jūsų vertinimu, buvo svarbiausi šios sesijos akcentai?

– Iš tikrųjų baigėsi paskutinė pilna Seimo sesija, nes rudenį prasidėsianti jau bus nepilna – ji jau bus visiškai rinkiminė. Bet ši sesija, manau, kad buvo pakankamai sėkminga, nes pavyko įgyvendinti bene pagrindinį užsibrėžtą tikslą – padidinti gynybos finansavimą.

Ir labai gerai pamenu, kaip prasidedant tai sesijai ir netgi jai įpusėjus buvo daug abejonių, ar pavyks visgi Seimo nariams, politikams susitarti dėl to, kad reikia numatyti finansavimo šaltinius. Ir džiaugiuosi, kad iki liepos 1-os mes tuos būtinus sprendimus priėmėme.

Tai reiškia, kad Lietuva jau dabar pasiekė labai svarbų 3 proc. nuo BVP skaičių.

Jis ir psichologiškai labai svarbus, svarbus ir ta prasme, kad padeda užtikrinti, jog mes galime įsigyti šiek tiek greičiau svarbią ginkluotę.

Ir taip pat jis svarbus kalbant su mūsų sąjungininkais, su mūsų partneriais, parodant, kad Lietuva ne tik žodžiais, ne tik ant popieriaus rūpinasi savo saugumu, bet ir investuoja į jį.

– Ši Seimo sesija turbūt nebuvo išskirtinė ta prasme, kad joje taip pat netrūko tam tikrų įtampų. Visų pirma, turbūt reikėtų įvardinti įtampas tarp prezidento ir valdančiųjų. (... ) Šioje sesijoje turbūt esminis akcentas buvo VSD pranešėjo komisijos išvadų tvirtinimas ir tam tikros viešoje erdvėje dėl to išryškėjusios įtampėlės. Sesijos pabaigoje, prezidento inauguracijos metu sakydama kalbą, jūs subtiliai įkandote prezidentui, teigdama, kad į šalies vadovą visuomenė yra suprojektavus pakankamai didelius lūkesčius, kurie kartais gali paskatinti prezidentą ne tik žadėti visuomenei, bet ir „veltis į institucinę konkurenciją“. Galbūt galėtumėte praplėsti savo mintį? Ką jūs turėjote omenyje?

– Inauguracinėje kalboje, kaip jūs ir sakėte, man rodos gana subtiliai kalbėjau apie dalykus, kurie, man atrodo, yra tie, apie kuriuos daugelis šiandieną galvoja.

Tai yra, kad gyvename tikrai didelių lūžių laikotarpiu ir visų valdžios šakų geras bendradarbiavimas tarpusavyje, sutelktas darbas yra labai, labai svarbus.

Kalbėdama apie prezidento institucijos ypatingą poziciją Lietuvoje, manau, irgi pasakiau tai, kas mums visiems žinoma – prezidento institucija yra ta institucija, kuri paprastai sulaukia didelio visuomenės pasitikėjimo, o tai duoda daug galimybių.

Tai tame slypi ir tam tikros rizikos. Ir viena iš rizikų yra žadėti tai, ko vienasmeniškai prezidentas padaryti negali, o vėliau, galbūt, atsakomybę už neištesėtus pažadus perkelti kitoms valdžios šakoms.

Bet, manau, kad kaip ir kalboje sakiau, su šita rizika galima tikrai nesunkiai susidoroti, jei visos pusės valstybės interesą stato aukščiau savo asmeninių ambicijų ir tai yra siekiamybė.

O antrojoje kadencijoje, kaip mūsų prezidento atveju, yra visos galimybės tą daryti – būtent telkti ir išnaudoti pilnai potencialią šitos institucijos teikiamą aukštą pasitikėjimą, kuris yra gautas, nes jau nereikia galvoti apie dar kitą kadenciją, nebereikia galvoti, kaip dar labiau populiarumą didinti, auginti, o jau tikrai galima susitelkti į tuos sprendimus, darbą, į bendradarbiavimą, kuris dabar kaip niekad svarbus.

Tai pasikartosiu, kad pasakiau ganėtinai akivaizdžius dalykus.

– Tai aš taip suprantu tarp eilučių, kad praeitos kadencijos metu nevisais atvejais tai prezidentui pavyko?

– Aš manyčiau, kad akivaizdu, jog buvo tokių institucinių pasistumdymų ir jie neturėtų stebinti, jų buvo visose kadencijose – tą irgi minėjau, kad tai nėra naujas dalykas.

Bet dabartinis laikotarpis yra išskirtinai svarbus valstybei ir jame slypi tos galimybės labiau sutelktam darbui.

O kalbant apie įtampas šioje, ką tik pasibaigusioje Seimo sesijoje, aš nesakyčiau, kad jos buvo kažkuo tai išskirtinės.

Tik galbūt tuo, kad vyko prezidento rinkimai. Mes kažkaip jau pamiršome apie tai. Ir, aišku, tos rinkiminės nuotaikos irgi galbūt atsiliepė kai kurių politinių jėgų santykiui.

Bet, pavyzdžiui, mano atveju, aš kaip Seimo pirmininkė rinkimuose nedalyvavau, tai galėjau šiek tiek iš tolėliau stebėti tą situaciją. Ir nemanau, kad tai ypatingai sutrikdė Seimo darbą ar parlamento kažkokį tai santykį su Prezidentūra.

– Jūs kalbate, kad kartais gali būti noras perkelti kažkam kitam atsakomybę. O, pavyzdžiui, kalbant apie nuopelnus ir laurus, kartais nepastebite noro prisiimti sau kitų nuveiktus darbus?

– Tai yra tos pačios temos kita medalio pusė – tai natūralu, kad tiek atsakomybę, tiek ir laurus.

Žinote, politikai visada jaučia pagundą pasakyti, kad kai kažkas ne taip, tai yra jie, o kai kažkas gerai pavyksta, tai jau mes arba aš. Šito reikėtų vengti tiesiog dėl to, kad dabartiniu laikotarpiu svarbiau, kad būtų bendri darbai padaryti, o ne kas užsidės laurus dėl jų.

Nes dažniausiai ginčas dėl laurų pasidaro toks aršus, kad ir darbai lieka nepadaryti.

– Dar kalbant apie antrąją prezidento kadenciją ir apie tai, kad galbūt šios kadencijos metu prezidentui nebus tokio didelio noro bandyti užkariauti visų rinkėjų širdis, prisiminiau, kad prieš antrąjį prezidento rinkimų turą Eltai duotame interviu G. Nausėda užsiminė apie pasvarstymus likti vidaus politikoje. Ar šitie pasvarstymai negali išbalansuoti to tokio jūsų lūkesčio?

– Matyt, reikėtų prezidento klausti, ką turėjo konkrečiai omenyje ir kokios galėtų būti tolimesnės politinės ambicijos. Bet šiaip politinis gyvenimas yra tiek aktyvus ir tiek nenuspėjamas, visi, matyt, mėgina planuoti ilgesniam laikui, bet, manau, kad planuojama ne kadencijoms į priekį, o labiau žvelgiant į trumpesnį periodą.

Tai matysime, kaip susidėlios, ir, kalbant apie prezidentą, kokios bus toliau jo ambicijos. Čia galima dabar tik spėlioti.

– Tai nenutolstant nuo prezidento, bet grįžtant prie aktualijų – ministrų klausimas dabar yra esminis. Laukiama sprendimų iš Prezidentūros, tų indikacijų, kurie ministrai gali būti keičiami. Kaip jūs vertinate tą užmojį daryti korekcijas Vyriausybėje? Ar tai labiau prezidento siekis kokybinės permainos Vyriausybėje, ar, visgi, daugiau galios demonstravimas – kad galiu pakeisti ir tas pokytis įvyks?

– Aš manau, kad bet kuris, netgi iš toliau politinę situaciją stebintis žmogus, tiesiog mąstantis sveiko proto kategorijomis, supranta, kad likus keliems mėnesiams iki rinkimų dienos ir kadencijos pabaigos daryti drastiškus pokyčius ministerijų vadovų lygmenyje tiesiog tikintis, kad bus padarytas proveržis ar sutvarkytos kažkokios įsisenėjusios problemos, kurios dažnu atveju siekia ne vieną kadenciją, o yra aštuonerių, dvylikos metų susikaupę klausimai kurių vis dar nepavyksta išspręsti – tai toks siekis tikriausiai nebus sėkmingas.

Aišku, suprantu ir tai, kad prezidentas turi tokią galimybę ir, matyt, nori ja pasinaudoti, kad neatrodytų, kad tiesiog sutinka su tuo, kas jam yra pasiūlyta.

Tai čia, matyt, galios žaidimo yra. Ir žiūrėsime, kaip pavyks prezidentui su premjere susitarti šioje vietoje.

Dabar yra likę šiek tiek mažiau negu dvi savaitės to laikotarpio, kai sprendimai turi būti priimti. Tačiau aš skeptiškai vertinu poreikį dabar keisti ministerijų vadovus. Net jeigu matau, kad gali rasti priekaištų vienam ar kitam ministrui, ar tai atneštų rezultatą, kurio norėtųsi, tai kažin.

– Pats prezidentas sako, kad apie revoliucijas, reikšmingus pokyčius Vyriausybėje jis nešneka, labiau sukasi kelios pavardės – tai žemės ūkio ministro K. Navicko ir sveikatos apsaugos ministro A. Dulkio. Ir (Prezidentūros – ELTA) argumentas, (...) kad pokytis kartais gali būti reikšmingas, norint nuraminti tam tikras bendruomenes. Tai galbūt dėl šio aspekto būtų prasminga pakeisti vieną ar kitą ministrą?

– Priklauso nuo požiūrio ir nuo noro veltis į šiokią tokią kovą dabartiniu laikotarpiu, nes bet kas, kas vyksta dabar, turi būti matoma ir Seimo rinkimų kontekste.

Suprantama ir tai, kad rasti naujų kandidatų į ministrų kėdes nėra taip lengva, nes bet kuris aukšto lygio profesionalas ar ambicingas politikas, puikiai išmanantis savo sritį, kelis kartus pamąstys, ar verta ateiti į poziciją, kurioje gali dirbti tik kelis mėnesius.

Tai irgi reikia vertinti. Tai tikrai neatmetu, kad kažkokių pokyčių gali būti. Norisi visgi tikėtis, kad pernelyg daug dėmesio ir energijos nebus išnaudota tokioms tuščioms apsukoms, pasikeitimui vardan to, kad įrodyti, kad čia kažkas yra ne taip.

– Pradėjau kalbėti apie valdančiosios koalicijos įtampas su prezidentu, bet taip pat dar norėčiau pakalbėti ir apie įtampas pačioje valdančiojoje koalicijoje, kurių ne visą laiką pavyksta nuslėpti, o ir ne visą laiką bandoma nuslėpti. Turbūt aštriausiai šia tema yra pasisakantis Eugenijus Gentvilas. Jis labai nedviprasmiškai sako, kad konservatoriai praktiškai visos kadencijos metu nesiskaitė su mažaisiais koalicijos partneriais. Ar ir jūs panašiai jaučiatės?

– Sakyčiau, kad šie ketveri metai nebuvo lengvi darbo koalicijoje. Ir yra keli dalykai, kelios to priežastys.

Taip, didieji koalicijos partneriai turi tokią tendenciją ar įprotį – svarbiausius sprendimus stengiasi priimti patys, pernelyg nediskutuodami ar netgi kai kuriais atvejais vengdami diskusijų, gana skurdžiai dalindamiesi informacija. Tokių pavyzdžių yra buvę. Ir dažniausiai tokiais atvejais tų sprendimų priimti ir nepavykdavo, kas yra natūralu.

Nes jeigu dirbi koalicijoje, visgi reikia koalicijos partnerių palaikymo tam, kad užtektų balsų, kad būtų priimti reikalingi sprendimai, ypač, jeigu jie liečia svarbiausias sritis – kažkokie mokesčiai, reformos ir panašiai.

Tai kalbėjimosi galėjo būti daugiau, mes ne vieną formatą esame išmėginę ir pasitarimų vyko būtent šiame Seimo pirmininkės kabinete koaliciniame formate.

Ar reikėjo daugiau kalbėtis? Taip, be abejo. Bet negali pasakyti, kad bendradarbiavimo visai nebuvo arba jis buvo blogas.

Tikrai ne. Ir aš sakyčiau, kad vertinant, kokiomis aplinkybėmis ši kadencija prasidėjo, ji tęsėsi ir dabar eina į pabaigą – tai ir pandemija, ir hibridinė ataka, ir energetikos kainų šuolis po Rusijos pradėto karo Ukrainoje, ir daugelis kitų iššūkių, kurių tikrai nebuvo galima planuoti, numatyti formuojant koaliciją.

Negalima buvo jų numatyti ir rašant Vyriausybės programą arba dėliojant mūsų bendradarbiavimo principus.

– Vienas klausimas, kurį turbūt buvo galima numatyti, yra civilinė sąjunga, dėl kurios visgi protarpiais kyla tam tikrų įtampų. Čia paskutinis akcentas, turbūt, buvo prieš paskutinį šios pratęstos sesijos posėdį, kai buvo kalbama, kad galbūt priėmimo stadijoje šitas klausimas sugrįš. Bet visgi jis nesugrįžo. Ir po susitikimo koalicijos partnerių pakankamai vieningai buvo įvardinta, kad čia pakišo koją socialdemokratai, nusprendę nedalyvauti balsavime. Tačiau čia irgi reikėtų kalbėti ir apie dinamiką pačioje koalicijoje. Jūs asmeninės ir savo frakcijos kolegų atsakomybės nematote, kad visgi pakankamai reikšminga frakcijos dalis taip ir nepakeitė savo pozicijos?

– Aš savo vaidmenį šioje istorijoje labai gerai žinau, nes esu ta politikė, kuri ir praeitoje kadencijoje, ir šioje kadencijoje teikiau partnerystę – netgi ne civilinę sąjungą, o dar ambicingesnį partnerystės projektą.

Bet nuo pat kadencijos pradžios įvairiuose formatuose kolegoms iš Laisvės partijos sakiau, kad tikrai turime gerą šansą turėti partnerystę šioje kadencijoje, bet svarbu nesuasmeninti šito klausimo, nes mums reikia ne tik koalicijos, mums reikia ir opozicijos palaikymo – kad nepadarytume šio klausimo skaldančio.

Jam reikėjo visų jėgų telkimo, o ne skaldymo.

Nepadaryti jo koalicijos išlikimo klausimu. Ir, man rodos, kažkiek pavykdavo telkti palaikymą, bet vis pritrūkdavo kantrybės.

Kaip ir paskutiniu atveju dėl eurokomisaro, manau, kad susiejimas Laisvės partijos lūpomis partnerystės klausimo su eurokomisaro balsais buvo labai didelė klaida, nes tai tapo pretekstu opozicijai visiškai atsitraukti nuo šio klausimo. O netgi aritmetiškai mes posėdžiuose neturėjome 71 žmogaus tam, kad priimtume įstatymą.

Buvo iš koalicijos 70 žmonių tiek priešpaskutiniame posėdyje, tiek paskutiniame – natūralu, kad vis paskaičiuojame, pasitikriname, kiek balsų yra.

Bet kai viešai susieji civilinės sąjungos priėmimą su eurokomisaro pozicija, su savo palaikymu dėl komisaro, tiesiog tai tampa tokia preke ant prekystalio ir tada tikrai labai sunku opoziciją įtikinti, kad palaikykite ir padėkite mums išspręsti koalicijos problemas.

– Socialdemokratų vienas iš argumentų, kodėl jie nedalyvavo balsavime, buvo būtent tie politiniai mainai dėl civilinės sąjungos klausimo mainais į palaikymą eurokomisaro kandidatūrai. Ar, jūsų žiniomis, kažkokių tokių užkulisinių pokalbių, konkrečiai apie palaikymą vienam ir kitam klausimui, buvo koalicijoje?

– Aš negaliu komentuoti pokalbių, kuriuose aš nedalyvauju ar nedalyvavau. Negaliu to pasakyti – nei paneigti, nei patvirtinti.

Bet tai buvo nuskambėję viešai, kad galbūt palaikymas eurokomisarui priklausys nuo konservatorių palaikymo partnerystei. Ir tai, man atrodo, visi pastebėjo, fiksavo, tai fiksavo taip pat ir opozicija. Bet aš grįžtu, kad partnerystės klausimas, taip, jis yra labai svarbus.

Tai yra žmogaus teisių srities skola. Beje, vienintelis dalykas be Stambulo kadencijos ratifikavimo, kurio nepavyko įgyvendinti iš tų žmogaus teisių dalies įsipareigojimų šios kadencijos Seimui.

– Bet jis praktiškai reikšmingiausias, bent jau jūsų koalicijos partneriams „laisviečiams“.

– Tai buvo jų pažadas ir tas dalykas, kurį jie labai suasmenino ir norėjo parodyti kaip savo pergalę ir niekieno kito. Ir tikrai tai labai pakišinėjo koją visos kadencijos metu, kaip ir šiuo minimu atveju.

Bet, tarkime, kalbant apie moterų klausimus, apie šeimos ir karjeros derinimo klausimus, buvusių draudimų atšaukimą, kalbant, pavyzdžiui, apie pagalbinio apvaisinimo reguliavimą ir kitus – daug ką pavyko padaryti.

Tai tikrai nemažas sąrašas dalykų dėl žmogaus teisių, kuriais aš asmeniškai labai didžiuojuosi, nes daugelis tų iniciatyvų buvo kaip tik Liberalų sąjūdžio frakcijos ir mums pavyko jas įgyvendini būtent šioje kadencijoje.

– Konservatorių pasiteisinimas, kad frakcija nevieningai balsuoja, turi dvi skirtingas nuomones, gali būti, jog jie niekada nežadėjo savo rinkėjams, kad šis klausimas bus išspręstas. Jis nebuvo įrašytas į jų partijos programą. Bet turbūt negalima šio pasiteisinimo pritaikyti socialdemokratams ir liberalams – juk jums tai vienas esminių klausimų.

– Taip, tai yra programoje.

– Ar jis ir liks jūsų programoje jau einant į kitus Seimo rinkimus?

– Taip, jis jau yra programoje, programa jau yra iš esmės parašyta. Tai visi politikai, kurie yra pagal partijos sąrašą išrinkti, visi palaikė šį projektą visose balsavimo stadijose šioje kadencijoje, kiek mes jų esame turėję.

Buvo tik pora vienmandatėse rinktų politikų, kurie nė vienu metu savo palaikymo šiam klausimui nedeklaravo, tai yra, neapgaudinėjo savo rinkėjų jokia forma.

Todėl, manau, kad visiškai logiška, kad mūsų programoje ir išliks (šis klausimas – ELTA). Ir aš tikrai tikiu, kad ateis tas laikas, kai normali dauguma – ne vieno balso persvara, ne kažkokia situacinė dauguma, bet normali dauguma bus Seime, kuri palaikys civilinės sąjungos įteisinimą.

Kaip mes matėme, pavyzdžiui, su asmenvardžių rašybos klausimu – iki jo priėmimo buvo labai daug diskusijų, labai daug baimių – jau kitą dieną, kai jis priimtas, visi pamiršta ir eina toliau.

Atrodo, kad visos baimės, viskas tiesiog pasimiršta ir galima tiesiog pergyventi dėl kažko kito.

– Bet dabar tie patys politikai, kurie yra jūsų frakcijoje, vadinamieji agroliberalais, jie dalyvauja su jumis Seimo rinkimuose. Ar nėra čia šioks toks, vėlgi, ne visiškas sąžiningumas rinkėjų atžvilgiu, kai jūs vėl žadate tą klausimą (priimti – ELTA)?

– Aš manau, kad tai yra visiškas sąžiningumas su rinkėjais, nes nenoriu vartoti jokių epitetų kolegų atžvilgiu... Jie, beje, netgi nekandidatuoja partijos sąraše, tai yra, kandidatuoja tiktai vienmadatėje.

Tai galiu patikinti rinkėjus, kad Liberalų sąjūdžio partija kaip buvo už partnerystę, taip ir bus, bet matome tikrai žmogaus teisių srityje ir daug kitų klausimų. Ir klaida yra šį klausimą suasmeninti ir susiaurinti iki vienos nedidelės partijos reikalo, nes tai yra dalykas, kuris žlugdo tokią gerą iniciatyvą.

– Aš jau savo ankstesniame klausime paminėjau situaciją dėl eurokomisaro. Klausimas yra ir toliau įstrigęs, kažkokių konkretesnių žinių mes ir toliau nežinome, bent jau viešoje erdvėje apie tai nėra komunikuota. Ursula von der Leyen yra jau patvirtinta Europos Komisijos pirmininke, bet tos pavardės vis dar nėra. Galbūt premjerė jums, bent jau asmeniškai, yra įvardinusi tą pavardę, kuri bus teikiama prezidentui?

– Šiaip pavardė viena vis minima viešoje erdvėje – Gabrieliaus Landsbergio pavardė.

Žvelgiant į visą procesą, tai yra akivaizdu, kad tai yra, visų pirma, Vyriausybės prerogatyva teikti pavardę prezidentui – pavardę arba pavardes. Mes žinome, kad komisijos pirmininkė visgi tikisi dviejų pavardžių iš bet kurios valstybės – vyro ir moters. Ir pagal tai jau ten dėliojasi žemėlapį, kad būtų išlaikyta lyčių lygybė komisijoje.

Tai jai yra taip pat labai svarbus prioritetas.

Bet aš sakyčiau, kad apmaudu, jog užuot panaudoję porą paskutinių mėnesių ieškodami ir aiškindamiesi, kuris portfelis Lietuvai yra pats naudingiausias, ar kurie keli portfeliai galėtų būti patys svarbiausi, gali susidaryti toks įspūdis, kad mėginame gauti portfelį konkrečiam politikui, o ne sritį šaliai, kuri yra aktuali.

Tai čia aš matau šio proceso, kuris vyko ir vyksta iki šiol, problemą. Mūsų kolegos estai, nors kartais juokaujama, kad jie lėčiau daro kažką už mus, bet jau turi ir Europos Komisijos narę patvirtintą, ir netgi nauja Vyriausybė yra patvirtinta, kol mes vis dar šiame etape, kuris yra iš esmės visiškai pradinis.

Taip, dabar laukiama arba galbūt šiomis dienomis gali būti sulaukta U. Von der Leyen laiško valstybės narėms, prašant jau oficialiai pateikti tas dvi kandidatūras, ir tuomet Vyriausybė turėtų apsispręsti dėl jų.

Vyriausybė yra koalicinė, natūralu, kad koalicijoje turės būti kažkoks sprendimas, tada nešama pavardė prezidentui ir tada žiūrėsime, koks bus prezidento apsisprendimas.

– Tai aš taip suprantu iš jūsų atsakymo, kad jūs matote tam tikrą vėlavimą šioje situacijoje...

– Kaip ir sakiau, galbūt net ne vėlavimo problema, o paties proceso, kad užuot ieškoję geriausio portfelio Lietuvai, ieškome geriausio portfelio potencialiam (kandidatui – ELTA).

Arba ieškoma, nes koalicijos parteriai šitame etape nedalyvauja. Tai tą galiu patvirtinti, kad ieškoma portfelio galimam potencialiam kandidatui.

– Kuris yra Gabrielius Landsbergis...

– Apie kurį kalbama viešoje erdvėje, taip. Jis nebuvo oficialiai patvirtintas koalicijos ar įvardintas oficialiai mūsų koalicinės tarybos pokalbiuose.

– O jums nėra keista situacija, kad visi apie tai kalba: tiek koalicijoje neformaliai, tiek žiniasklaidoje, tiek prezidentas reaguoja į jo (G. Landsbergio – ELTA) galimą kandidatūrą, pasakydamas, kad yra ir geresnių kandidatų, bet pats potencialus kandidatas visais įmanomais būdais vengia šių klausimų ir net neužsimena apie tas savo ambicijas arba jų nebuvimą. Ar yra išmintinga ši tyla? Ar nėra ji keista?

– Žinote, čia yra kaip šachmatų simultane, kai tuo pat metu tu žaidi daugelyje lentų ir bandai jas visas sužiūrėti. Tai nėra lengvas procesas – kalbu apskritai apie derybas, kurios vyksta keliais lygmenimis.

Bet yra buvę ne kartą tokių pavyzdžių, kad kandidatūros įvardijimas labai anksti – jis paprastai irgi gali atnešti žalos.

Kita vertus, jeigu labai aiškiai turi palaikymą kažkuriai vienai kandidatūrai visuose valdžios lygmenyse, jeigu valstybė yra apsisprendusi, į kokį portfelį nori orientuotis, tai taip, yra pliusas kuo anksčiau įvardinti ir tada siekti – kaip įvyko Estijos atveju.

Tai procesas nėra tobulas ir reikia pripažinti ir objektyvumo dėlei, kad Lietuvoje yra ypatingai daug eurokomisaro kandidatūros patvirtinimo etapų.

Būtent dėl pavardės, dėl santykių tarp Vyriausybės ir prezidento, dėl to, kad mes esame rinkimų finišo tiesiojoje – ši tema tapo labai daug eskaluojama.

Nors iš esmės tai yra toks gana techninis sprendimas. Ir jei ne tie trys mano paminėti faktoriai, galbūt mes apie tai tiek daug ir nekalbėtume.

– Bet akivaizdu, kad būtent šiam kandidatui, kurį jau įsivardinome, palaikymo visose valdžios grandyse, kurios turėtų jį išreikšti, nėra. Prezidentas yra aiškiai pasakęs, kad mato geresnių kandidatų, kad ir jau minėtas jūsų kolega E. Gentvilas taip pat sakė, kad nėra pasiruošęs balsuoti už G. Landsbergio kandidatūrą. O kaip jūs, balsuotumėte už G. Landsbergį?

– Aš apie potencialias kandidatūras arba balsavimą už jas negaliu dabar pasisakyti, nes neaišku, apie kurį portfelį mes kalbame. Jeigu eina kalba apie vandenynus, yra vienaip, jeigu yra kalba apie lyčių lygybę, yra kitaip, jeigu kalba yra apie gynybos failą – dar kitaip.

Tai, aišku, kad apie tai mes turime kalbėti.

Dabar pasirodė ir įvairių insinuacijų, kad neva buvo pasiūlytas transporto eurkomisaras. Mano žiniomis, tai yra tiesiog iš piršto laužti dalykai. Bet natūralu, kad kuo ilgiau ta situacija tęsiasi, tuo daugiau apauga tokiomis spekuliacijomis.

Ir taip, šiandieną galiu patvirtinti, kad jokiam kandidatui nėra užtikrintos paramos Seime. Na, tiesiog nėra.

– Nes nėra kandidato?

– Nes nėra kandidato, tai nėra apie ką kalbėti kaip apie palaikymą. Ir visgi, kadangi tai yra koalicinė Vyriausybė, tai, visų pirma, turi būti priimtas sprendimas – jeigu reikia ir balsavimo būdu – dėl kandidato, kuris bus teikiamas prezidentui.

– Tai esminis aspektas yra portfelis, į kurį gali pretenduoti kandidatas, o tada jau jo kompetencijos – tai, ar jos yra tinkamos?

– Aš sakyčiau, kad taip, jeigu mes galvojame ne apie kažkieno tai ambiciją, o apie tai, kad mes norėtume turėti geriausią kandidatą iš Lietuvos pozicijų, tai, be abejo, galvojame apie sritis, kurios mums yra aktualios ir mėginame į jas patekti. Arba patekti į kažkokį shortlistą kandidatų, kurie galėtų į jas pretenduoti.

Tai, mano galva, procesas galėtų būti toks.

– Vis kalbama, kad vienas iš Lietuvos interesų būtų plėtros eurokomisaro portfelis – visiškai hipotetinė situacija, vis tiek kalbame apie G. Landsbergį, jis yra diskusijų objektas. Jeigu sužinome, kad Lietuva gali pretenduoti į plėtros komisaro portfelį ir yra teikiama G. Landsbergio kandidatūra, jūs ją palaikytumėte? Manytumėte, kad jis kompetentingas?

– Labai hipotetinė situacija. Aišku, kad užsienio reikalų ministrui plėtros portfelis yra pats patraukliausias, tai čia jau pati klausimo formuluotė suponuoja, kad viskas susidėlioja ta linkme.

Bet ar Lietuva gali pretenduoti į plėtros portfelį, kaip susidėlioja viskas Europos Komisijoje ir, galų gale, kas yra ta moteris kandidatė, kurią irgi reikėtų teikti kaip alternatyvą, tai išties visi šie klausimai yra neatsakyti šiandieną.

– Tai mes nežinome vis dar portfelio, pats prezidentas G. Nausėda sako, kad matytų geresnių kandidatų – gan akivaizdžiai su ta mintimi, kad ne visai pritaria G. Landsbergio kandidatūrai. Kaip manote, čia daugiau yra kompetencijų ar kažkokių asmeniškumų klausimas? O gal kažkokių G. Landsbergio asmenybės savybių klausimas?

– O kaip jūs manote? (juokiasi) Kaip jau ne kartą esu sakiusi, šioje situacijoje yra taip – nei premjerė negali apeiti prezidento, nei prezidentas negali apeiti premjerės. Kaip bežiūrėtume į šią situaciją, turi abi šios valdžios šakos susitarti tarpusavyje ir po to tą sprendimą dar turi patvirtinti Seimas.

Todėl galima tik dar kartą švelniai paraginti susitarti kuo greičiau, būtent siekiant, kad Lietuva nepražiopsotų svarbiausių portfelių dalybų.

– Bet aš taip suprantu, kad vis tiek visas šitas procesas, šios neformalios derybos dėl kandidatūrų, deja, bet labai nulemtos asmeniškumų?

– Panašu, kad asmeniškumai vaidina tam tikrą vaidmenį. Matyt, tai matosi ir plika akimi – ir nebūtina dalyvauti kažkokiuose vidiniuose aptarimuose, kad tai pastebėtum.

– Antrai kadencijai patvirtinta Europos Komisijos pirmininkė yra išreiškusi lūkestį, kad būtų kelios kandidatūros, iš kurių viena moteris. Kokių alternatyvų matote?

– Mes grįžtame prie to paties klausimo – ar verta pradėti vardinti politikus ar politikes, kurie turi kompetencijų, ar verta iš pradžių sužinoti, į kokius portfelius gali Lietuva pretenduoti.

Žinant, kad čia turi vaidmenį ir geografinis, ir geopolitinis aspektas, ir galbūt yra naujasis portfelis gynybos, kažkiek pakoreguoja tą jėgų išsidėstymą. Ir politinių šeimų klausimas irgi vaidina savo šiokį tokį vaidmenį, dalinant portfelius.

Tai, manau, kad nėra prasmės vardinti kandidatus, nes reikia vėlgi pradėti nuo kompetencijos ir srities, kuri mums galėtų būti aktuali.

O apie jas yra kalbėta – tai yra ir energetika, ir tas pats transportas, žinoma, plėtra irgi yra viena iš jų, gynybos failas taip pat yra labai svarbus. Klausimas, kiek pačioje komisijoje bus noro atiduoti, plačiai žvelgiant, vienos srities – tai yra užsienio reikalų, gynybos, plėtros – klausimus labiau Rytinio flango valstybėmis.

Ar visgi bus noras daugiau subalansuoti, kad būtų labiau sumiksuota ta sudėtis – tarkime, Kaja Kallas jau turinti savo portfelį ir kažkas iš kitos Europos dalies. Tai čia grynai spekuliacijos, pamąstymai, bet, manau, kad jie irgi turi vaidmenį.

– Bet ar nebus taip, kad mes galiausiai įšokę į tą traukinį gausime tą portfelį arba portfelius, kurie tiesiog lieka...

– Nesinorėtų, kad taip būtų. Tai būtų didelis pralaimėjimas. Tai tikiuosi, kad ne taip viskas baigsis. Dabar yra terminai pakankamai aiškūs – iki rugpjūčio vidurio, galbūt rugpjūčio 20 dienos, jau reikia pateikti tuos kandidatus. Ir tada vienaip ar kitaip ateis momentas, kada klausimas ateis į Seimą, kai prezidentas patvirtins kandidatūrą.

– Ar tikitės, kad koalicijos partneriams pavardė bus labai konkrečiai įvardinta dar prieš ją pateikiant prezidentui?

– Aš manau, kad taip turėtų būti. Tai kažkokiame formate pavardę vis tiek turėsime aptarti, nes tai būtų teisinga tikintis palaikymo vėliau Seime.

Antraip rizikuojama, kad palaikymo tiesiog nebus sulaukta.