Zigmas Živatkauskas: „Viskas iš smegenų auga“

Interviu iš knygos "Gyvenimas jų žodžiais". Su Zigmu Živatkausku susipažinome 2003 m. Paryžiuje, kai Virgilijus Alekna pirmąsyk tapo pasaulio čempionu, nusviedęs diską 69,69 m.

Vėliau pabendraudavome švęsdami kitas lengvaatlečių pergales, esu džiaugęsis Zigmo sugalvotos mankštos nauda, tariausi su juo dėl bėgiojant patirtų traumų.

Kuklus išminčius ilgai atsikalbinėjo, kol 2018 m. birželio 11 d. pavyko jį valandėlei atplėšti nuo treniruotės uždarame Vilniaus sporto klube ir pašnekinti įsijungus diktofoną.

Esi stebėjęs iš arti daug stipriausių atletų, ne tik Virgilijų Alekną. Kaip žmogui tapti geriausiu pasaulyje sportininku?

Reikia gimt su talentu.

Talentas – svarbiausia?

Taip.

O kas tai yra?

Virgis – va, gimė su talentu. Brolis jo – ne toks. O jis – du metrai, rankos ilgos, žmogus staigus. Jis diskui buvo gimęs.

Ūgis, rankos...

Ūgis, rankos, staigumas, stiprumas... Tokie dideli žmonės nestaigūs būna, o jis – labai staigus. Atrado save.

Tą, jeigu nori žinot, galiu tiksliai tau pasakyt. Daug ateina žmonių. Ateina koks vaikas, labai stiprus, tik jį reikia teisingai nuvesti, tada jis daug pasieks.

Bet daugumą tokių vaikų sulaužo. Sovietų Sąjungoj buvo tokių bėgikų: plaučių apimtis didelė, jaunas, bėga stipriai, po vandeniu išbūna dvi su puse minutės panėręs. Vaikas.

Kol mažiukas buvo, viską darė. Pradėjo jam tokias apkrovas duot, kad jis net suaugusiųjų rezultatus rodė. Ir viskas, ir sulūžo.

Kaip sulūžo?

Neatlaikė visas mechanizmas jo.

Trauma?

Sąnariai, viskas. Neatlaikė. O žmogų surast – sėkmės dalykas. Tik sėkmės dalykas. Jeigu man sekasi, aš tą sutinku, kitą sutinku.

Labai gerai, kai sutinki jį pradžioj, su juo užaugi, sužinai geras ir blogas jo savybes.

Jei dabar pradėtum, kaip ieškotum tokio talento?

Čia atsitiktinumas. Atsitikimas. Aš neieškojau.

Na, tai anuomet neieškojai.

Nei Virgio neieškojau... Jam nugarą pradėjo skaudėt. Jam buvo dvidešimt ketveri metai. Aš buvau laisvas. Mes susitikom.

Dvylika metų prabuvom kartu. Viską sprendėm. Nei pykčių nebuvo, nieko.

Dabar turiu tokį mažą vaiką Robertą Wrzesinskį. Tėvas labai norėjo, kad jis būtų profesionalas.

Kokios srities?

Teniso. Aš tiesiai mačiau, kad jis profesionalas nebus. Jis silpnas buvo, nei tėvas, nei motina neturi stiprių genų. Jis – geras vaikas, ramus.

Nugaros neturėjo, nestipri buvo. Mes dešimt metų su juo dirbom, po truputį augom. Labai reikalavau, kad jis gerai mokytųsi. Brolis nesimokė, o tas mokėsi.

Dabar jisai... Tenisą šiek tiek žaidė, gavo kelis reitingo taškus. Jo amžiaus žmonės žaidžia „Grand Slam“ finale, o jis mokosi Harvardo universitete.

Žaidžia už komandą. Gauna visą išlaikymą. Jis dvigubai daugiau gauna, negu įdėjo į tenisą.

Nemokamas gyvenimas, nemokamas maitinimas, gauna per metus keturis tūkstančius dolerių kelionėms, namo parvažiuot.

Tik už universitetą žaidžia tenisą. Ir dideli reikalavimai, kad gerai mokytųsi. Blogai mokysiesi – nežaisi teniso.

Jie ten tarp universitetų varžosi.

Tarp universitetų. Jis labai gerai žaidžia, dvejetuose. Su komandos kapitonu. Jau susidraugavo jie. Tas kapitonas baigia universitetą, juristas bus.

Dabar Robertas su juo žais turnyre Maroke, paskui to kapitono tėvai, irgi juristai, turtingi, nupirko jiems savaitę poilsio kažkokioj Ispanijos saloj.

Mokytis sunku ten. Atidėjo ekonomiką rudeniui, nenorėjo laikyt, kad nebūtų silpnas pažymys. Ten svarbu labai gerai mokytis, kad gautum gerą darbą.

Tai aš tėvams ir sakau: „Džiaukitės dėl savo vaiko, kad jis savaip stiprus, jis savo vietoj yra.“ Nors pasaulio reitinge jis yra tik tūkstantasis.

Ko jam trūko iki dešimtuko?

Fizinių galimybių. Tu neįdėsi į žmogų to, ko negali įdėt. Viskas iš smegenų auga. Techninė sporto šaka, čia tik smegenys tau įsako.

Ar smegenys – tai fizinės galimybės?

Jos įsako raumeniui. Jos nustato judesį, tikslumą. Jeigu nesi karštas... Per dalį sekundės turi nuspręst, kur kamuoliuką mušt. Ne taip, kaip pakliuvo.

Taip. Ir ne visi geri tenisininkai gi – dvimetriniai.

Taip, jis gal mažiukas... Bet užsieny yra labai gera atranka, geros mokyklos. Lietuvoj mes nieko neturim.

Sportininkas... Šiurkščiai pasakysiu: kai matai, kad yra talentas, tu gali dirbti su idiotu.

Būna talentingų idiotų?

Taip, būna. Jeigu jis suaugęs, galima dirbt. Tu jau jam nebūni auklė, reikalauji rezultato.

Tai jis toks – kaip robotas? Tik kūnas, psichologija nebesvarbi.

Tai taip. Pavyzdį duosiu. Buvo toks Kiseliovas, rutulio stūmikas, Maskvos olimpiados čempionas. Nuvažiavom į Splitą, jis laimėjo varžybas ir prisigėrė.

Ryte į autobusą jį beveik neša jau. O visi nugalėtojai turėjo važiuot paskui į Japoniją.

Ir kažkas jam sako: „Tu žemini tarybinio sportininko vardą, į Japoniją nevažiuosi. Ruoškis namo.“ Tai tas puolė muštis, kibo į krūtinę.

Tada treneris Ter-Ovanesianas, buvęs šuolininkas į tolį, sako: „Nusiramink, važiuosi. Mes turim dirbt su visais idiotais.“ Taip ir pasakė.

Tai posakis „мастерство не пропьёшь“ nėra visai teisingas?

Taip rusai sakydavo. Vienas barjerininkas taip sakė. Jį po išgertuvių svarstė: vežt į varžybas ar nevežt. Klausė: „Ar gailiesi?“ O jis: „Mастерство не пропьёшь.“

Nuvažiavo į Vokietiją kariuomenėj tarnaut, ten geros sąlygos buvo, pinigų daug. Neatlaikė ir pasikorė. Jaunas būdamas.

Sportininkas turi laikytis režimo. Kuo toliau, tuo labiau įsitikini, kad tas svarbu. Mes su Virgiu kai pradėjom dirbt, atsisakėm visų banketų.

Lengva vakarienė, ir einam miegot. Ilgą laiką taip.

Rasdavote, kaip nusiraminti.

Niekada mes nesipykom, labai geras jo charakteris. Jis prieštaraudavo, bet tik penkias minutes. Pasakydavau, ką darysim, o jis: „Aaa, nedarysim to.“

Praeina kelios minutės: „Einam – padarysiu.“

Pratimą kokį nors?

Pratimą, ruošiantis varžyboms, po varžybų, per apšilimą, per treniruotę. Aš dešimt kartų galvodavau, ar daryt tą, ar nedaryt.

Kad turėčiau stiprius argumentus, kad įrodyčiau. Nes jis vis tiek prieštaraus.

O reikia pakeist ką nors, nes matau, kad trūksta to ar verta pastiprint kita. Ir viską sutardavom. Nė karto nebuvo, kad nepadarėm.

Kai kalbi apie Virgilijų, girdisi, kad jo talentas – ne tik ūgis, rankos, staigumas, bet ir gerumas, įsiklausymas, ramybė. Ar šitai – ne taip svarbu?

Ramybę turi suteikt aplinka. Kitas treneris jam neteikė ramybės. Jis pykdavo, šaukdavo. Tik vėliau Virgis man pasiguodė, kad to nepakęsdavo.

Aš anksčiau dirbau su Airine Palšyte. Pažinojau ją nuo dvylikos metų.

Virgis vis sakydavo: „Eik, nuramink tas merginas.“ Žinojau jos charakterį, geras ir blogas savybes: kad ji – žmogus labai geras, bet pritingi, nori  pasidemonstruoti truputį, nelabai nori sunkiai dirbti. Bet aš su ja dirbau. Kamuolį mėtydavau.

Ji bando prieštarauti, aš sakau: „Žiūrėk, tu blogai padarei – dar dešimt kartų.“ Jei prieštarauja, sakau: „Darom ne dešimt, o penkiolika kartų.“ Matau, kad ji nesutinka, tai kitąkart ateinu, aptariam treniruotę: ką šiandien darysim.

Mes kartu tariamės. Teisingai?

Turbūt.

Tiek – šuoliukų, tiek – kitų pratimų... Mes sutardavom.

Pačiam sportininkui labai sunku tokius dalykus sugalvoti.

Jeigu jis galva galvoja – galima. Yra sportininkų, kurie labai domisi.

Bet jie taip gerai nemato savęs iš šalies.

Sunku matyt. Aš tiek darydavau klaidų, kai bėgiojau. Nežinodamas. Man skauda – aš bėgu. Dabar klubo sąnarį man pakeitė. Dirbtinis. Labai gerai jaučiuosi, geriau negu su savu.

Seniai?

Šešeri metai.

Vieną?

Vieną. Kitas sustiprėjo savaime. Daug dariau pratimų, sustiprinau. Asadauskaitę aš išmokiau gyvent su skausmu, su jos problema. Dabar ji savo galva gyvena. Sunku. 

Aš žinau, kad klydau. Ir su Virgiu dirbdamas dariau klaidų. Žinau dabar. Bet mes negalim neklysti.

Žmogiška.

Klyst žmogiška yra. Iš klaidų reikia mokytis. Kuo greičiau pripažinsi klaidą, tuo geriau bus. Dabar matau, kad dirbčiau žymiai geriau nei prieš penkerius metus.

Turiu daugiau informacijos, turiu internetą. Nusipirkau kortelę, lendu į kitus puslapius.

Domiuosi viskuo. Tenisu domiuosi. Žinau, kaip kuri akademija dirba. Jau ne užmerktomis akimis darau.

O kai pats bėgiojai, ar turėjai žmogų, su kuriuo būtum galėjęs pasitart?

Neturėjau. Treneriai... Čia Viktoras Barkalaja gerai treniravo, o nuvažiuoji į Sąjungos rinktinę, ten treneriai – visai kas kita, jie net nežiūri į tavo planą. Sustoję visi varo: kas atlaikė – tas atlaikė, kas neatlaikė – tas neatlaikė.

Aš vėlai pradėjau bėgiot, tik dvidešimt ketverių metų. Savo pasiekiau – Sąjungos rinktinėj buvau, maratonas – 2 val. 17 min. 42 sek.

Per trejus metus. Tai buvo aukštas rezultatas.

Dvi septyniolika keturiasdešimt dvi!

Taip, po dvi devyniolika, dvi dvidešimt vieną daug kartų bėgau.

Turbūt buvai per žingsnį nuo Miuncheno, nuo olimpinių žaidynių?

Ne, aš Miunchene jau dirbau.

Aaaa...

Aš septintą vietą užėmiau atrankoj į Meksiką, kai aukštikalnėse olimpiada vyko. Seniai, aš senas žmogus esu. Miunchene, Monrealy jau dirbau.

Miunchene kiek tau buvo – trisdešimt metų?

Trisdešimt vieneri, aš gimęs keturiasdešimt pirmaisiais. Dirbau jau ten. Man pasakė: „Mums nereikia gydytojų – eik dirbt.“ Nes aš Maskvoj gyvenau nuo 1966 iki 1991-ųjų rugpjūčio 5 dienos.

Ilgai.

Dirbau Maskvos olimpiniame sporto medicinos tyrimų centre...

Sergejus Mironovas buvo dispanserio vyriausiasis gydytojas, paskui, kai Sąjunga subiro, jis tapo Kremliaus vyriausiuoju gydytoju. Jo motina buvo profesorė.

Bendraudavau su juo, nakvodavau jo namuose. Jaunesnis už mane. Kai Jelciną operavo, jis davė interviu.

O posakis „Sveikame kūne – sveika siela“ teisingas?

Tas labai svarbu. Žmogus turi žiūrėt. Jei kūnas kažko nesveikas, tu neturi sau ramybės.

Kaip veikia kūno ir sielos dermė? Vieni sportininkai gal daugiau pasiekia kūnišku talentu, kiti – intelektu ar dvasia?

Aš pats – ne psichologas. Į Sąjungos rinktinę susirinkdavo žmonės, jau perėję mėsmalę. Jau jeigu jis yra pasiekęs gerą rezultatą, tai didelių nukrypimų neturi. Su moterimis daugiau būdavo tokių, kad psichavoja...

Dar noriu apie kitką paklaust. Maratone, štai, labai svarbūs įgimti dalykai: deguonies įsisavinimas, plaučių tūris, fermentai. Genetika. Bet juk yra dar ir skirtingas gebėjimas kentėti. Nuo ko jis priklauso?

Taip. Kančią reikia treniruoti. Pavyzdžiui, jeigu tau už dvidešimties dienų maratonas, tai per treniruotę bėgdamas tu jau nebekenti, o kankiniesi darydamas pratimus pilvo presui.

Pakeli kojas ir laikai.

Kankini presą. Arba nutari, kad kojas pasikišęs po radiatoriumi padarysi tris šimtus atsilenkimų. Tu jau nebegali, bet kenti kaip žvėris. Kenti.

Treniruoja savo kančią, nes bėgdamas jau nekenti, o esi pasiilgęs tos kančios.

Arba surengdavom tokias bėgimo treniruotes kančiai ugdyti: du kartus bėgi šešis šimtus metrų, du kartus – aštuonis šimtus metrų panašiu greičiu ir du kartus – pusantro kilometro. Bet tu gali bėgti ir šešis šimtus, kilometrą ir tris kilometrus.

Taip treniruojiesi užsibrėžtą laiko tarpą.

O artėjant varžyboms, jau tu bėgi antraip: tris kilometrus, paskui – atstumą mažini. Ir po trijų kilometrų tavo nuotaika jau gera, paskutinę šešių šimtų atkarpą bėgdamas tu net džiūgauji. Jau lengva bėgti.

Prieš pat varžybas nebereikia kentėt. O per paruošiamąjį laikotarpį darydavom, kad nubėgi krosą, pasiimi akmenį, mėtai jį iš po savęs, į šoną, bėgi virš galvos iškėlęs akmenį.

Papildoma treniruotė po bėgimo. Visi bėga šimtą metrų, ir tu bėgi.

Akmenį iškėlęs?

Akmenį iškėlęs. Arba kimštą kamuolį, ar penkiolikos kilogramų blyną nuo štangos. Kai palakstai iškėlęs rankas su akmeniu virš galvos, labai lengva paskui pasidaro bėgt. Kojos nesivelka, keliasi tiek, kiek reikia.

Nes nubėgęs maratone dvidešimt ar trisdešimt kilometrų, jau nebepakeli gerai pėdų, pradedi jas vilkt.

O kas yra valia?

Valia – kiek tu gali iškentėt.

Tai įgimtas dalykas ar ugdomas?

Ugdomas. Čia tavo nusiteikimas. Bėgdamas kentėt gali, jeigu tau sunku, visiškai sunku. Bet jeigu tau spaudžia kepenis, tai šitokia kančia nepatartina. Mediciniškai.

Ji nieko neduos. Kiti bėgdami bando iškvėpti, kad atleistų tas kepenis, bet to neperkentėsi, ten kraujas susikaupia, spaudžia.

Taip, apvalkalą tempia.

Taip. Kai šiaip sunku, tu gali kentėti, gali nugriūti, sąmonės netekti, bet vidiniai organai turi būti sveiki.

Aišku. Ar treniruoji dabar ką nors?

Nee. Sunku jauno imtis. Ilgai dirbt reikia.

Dirbu su šitais...

Mėgėjais.

Aha. Vienam kelį gydau, kitam petį. Pratimais. Domiuosi sveikatinimo universitetu internete: kaip gyvent su liga.

Su podagra, su širdies yda kaip gyvent: ką daryt, ko nedaryt.

Tokia visuomeninė veikla, labdaringa. Tokio amžiaus jau niekur negaliu dirbt.

Nuo šešiasdešimt penkerių jau nebegaliu – pensininkas esu. Nuo septyniasdešimt penkerių jau galiu tik patarti.

Ką svarbiausio esi išsiaiškinęs šioje srityje?

Negaliu atsakyt, negalvojau apie tai. Kol tu dirbi su sportininkais, atrodo, kad tai – labai svarbus darbas. O paskui laikas praeina, atrodo, kad ten tik žaidimas buvo. Trumpas laiko tarpas.

Kiek buvo tų pinigų, premijų visokių, tai dabar aš sudedu vienam banke į vieną sąskaitą, kitam banke – į kitą sąskaitą.

Paliksiu, kad nebūtų niekam nepatogumų, kad nereiktų ieškot. Negalvoju, bet darau šitaip.

Tai čia buitiniai rūpestingi sutvarkymai. Bet kitas dalykas yra tavo patirtis – į kokias sąskaitas išmintį sudėsi?

Išminties čia gal ir nebūtų. Jos nebėra. Išmintis keičiasi.

Dirbt dar visai galėčiau. Taip atrodo, kad jei būtų su kuo dirbt, tai galėčiau geriau, negu esu dirbęs.

Štai!

Aš turiu daugiau žinių, daugiau patirties.

Tai jeigu atsirastų sportininkas, kreiptųsi, kad padėtum treniruotis, – ar sutiktum?

Aš dabar nebesiimu. Treniruot – labai ilgas procesas.

Ilgas, bet galėtum imtis.

Niekada nebesiimsiu. Man jau septyniasdešimt aštuoni metai.

Olimpinis ciklas – ketveri metai.

Ketveri metai – mažai. Nieko nepakeisi. Reikia įsipareigoti, siekti tikslo. Jeigu neįsipareigosi, nieko nebus.

Dabar jaučiuosi gerai, bet kas bus toliau – aš nežinau.

Nė vienas nežinome.

Mąstysena pasikeitė.

Tikrai?

Nuo šešiasdešimt penkerių pasikeitė. Aš tąsyk nieko negalvojau. Galvojau, kad begalybė man yra. Tas nugyventas laiko tarpas atrodo toks trumpas trumpas.

Sutrumpėjo. Atrodo, nieko nepadariau. Mokiausi, tobulėjau, stengiausi, ir atrodo – labai mažai ką nuveikiau. Atrodo, ką tik baigiau, ką tik mokiausi, lyg vakar su Virgiu pradėjau dirbt.

Net bloga darosi, kad taip greitai viskas praėjo. Visai sutrumpėjo.

Keičiasi žmogaus mąstysena, labai keičiasi. Kai atleido iš darbo, labai nemalonu buvo. Labai išgyvenau. Dabar abejingesnis pasidariau.

Ramesnis.

Aš nebuvau pratęs nedirbt. Padėt žmogui yra malonu. Kai su Virgiu dirbau, aš nei savo buto žiūrėjau, nieko. Tik su juo.

Tris kartus per dieną susitikdavom. Stovyklos, treniruotės, tenisą žaisdavom su juo, krosus bėgiojom, dviračiu važinėjom. Viską atidaviau. Jeigu taip nebūčiau atsidavęs, nieko nebūtų buvę.

Taip, Zigmai, viską mes visi matėme. Tai buvo unikalu, šitiek džiaugsmo suteikėte. Linkiu pasidžiaugt, esi nusipelnęs.

Labai maloniai su tavim pabendravom. Nebuvai prokuroras.

Internete neplatintų pokalbių iš esmės rasite knygose "Gyvenimas jų žodžiais", "Pasaulis jų akimis" ir "Laiko juosta jų žvilgsniais". Šiuos interviu rinkinius leidyklos kainomis užsisakysite www.sofoklis.lt