Žinoma šalies verslininkė sukūrė instrukcijas profesionaliems protestuotojams

Norite prisijungti prie šios garbingos profesijos? Kviečiame! Diplomo nereikia, IQ – irgi. Užtenka mokėti protestuoti „teisingai“.

Trumpas kursas:

Kai valdžia teisinga, protestuokite prieš visus, kuriuos ji paskelbia neteisingais: J. Marcinkevičių, S. Nėrį ar net Čaikovskio „Spragtuką“.

Kai valdžia neteisinga, protestuokite prieš tuos, kuriuos ji vadina teisingais. Jei ministras priklauso „neteisingai“ partijai – jis automatiškai blogas.

Svarbiausia taisyklė – klausyti Andriaus Tapino. Jei jis pasakė, kad triusikų šokiai vakarėlyje netinka – protestuojam. Jei Olegas viešai demonstruoja apatinius – tyla, čia viskas gerai, net jei jis dalintų Kultūros premijas.

Įrankiai – flomasteriai, žirklės ir du plakatai: „šis ministras kompetentingas“ ir „šis ministras nekompetentingas“. 

Pirmąjį reikia rodyti, kai poste sėdi „teisingas“ ministras, pvz., S. Kairys, kuris režisierių R. Tuminą prilygino rusų kareiviui. 

Antrąjį – kai ministrą delegavo „neteisinga“ partija. 

Ką reiškia žodis „kompetencija“ – nesvarbu, tik jokiu būdu nesumaišykite plakatų, kitaip galite netekti ir fondų, ir karštų cepelinų pietums.

Jeigu ši profesija pasirodys per sunki, galima rinktis kitą – profesionalaus „sėdėtojo“ ar „pergyventojo“.

Kaip Ilfo ir Petrovo „Aukso veršyje“ veikėjas Funtas, kuris už pinigus sėdėdavo kur reikia: direktoriaus kėdėje – pigiau, už grotų – brangiau.

Žodžiu, jei ieškote ateities karjeros – protestuotojo kelias užtikrintas. 

Darbo netrūks, nes valdžia pas mus keičiasi dažniau nei orai prie jūros. 

O jei milijardų dalybos „po kaldra“ pavirs drakono dantimis – tada pravers ir „sėdėtojai“, ir „pergyventojai“.

Kažkam juk teks ne tik protestuoti, bet ir atsėdėti.

Parengta pagal Jolantos Blažytės įrašą asmeninėje feisbuko paskyroje