Pasižvalgykime:
1. Briuselis (Belgija)
Išskyrus nedidelį istorinį centrą, 1,8 mln. gyventojų turinti ES sostinė yra visiškai beasmenė. Daug išlikusių istorinių pastatų nuo Antrojo pasaulinio karo laikų buvo nugriauti ir pakeisti betoninėmis ir stiklinėmis dėžutėmis septintajame ir aštuntajame dešimtmetyje vykdant „Briuselio“ politiką, o tuos, kurie liko, reikia renovuoti.
Yra daug nesaugių migrantų kvartalų su krūvomis šiukšlių, benamiais ir elgetomis. Taip pat kyla nesutarimų tarp prancūzų ir flamandų bendruomenių.
2. Tirana (Albanija)
Skurdžiausią ir kadaise uždarą Europos šalį Albaniją ilgą laiką valdė stalinistinis diktatorius Enveras Hodža, o tai turėjo įtakos jos sostinės Tiranos, kuri nuo 1920 m. yra pagrindinis miestas, išvaizdai. Tai viena iš nedaugelio Europos šalių, kurioje gyventojų daugumą sudaro musulmonai (apie 60 proc.).
Daugelis miesto pastatų pastatyti tipišku socialistiniu stiliumi, o miegamuosiuose rajonuose visur purvas, nemalonūs vietiniai „chruščiovkės“, daugybė chaotiškų savadarbių pastatų, kaip ir Machačkaloje, ir vielų voratinkliai.
Vienas iš miesto ypatumų - visur esantys bunkeriai, primenantys komunistinę praeitį. Nusikalstamumas Tiranoje taip pat nėra sklandus, o vietos vyrų papročiai panašūs į Turkijos ir Kaukazo gyventojų papročius. Žinoma, miestas pamažu keičiasi, tačiau turistams čia nėra ką veikti.
3. Helsinkis (Suomija)
Šis miestas Suomijos sostine tapo palyginti neseniai, 1812 m. Rusijos imperatoriaus Aleksandro II dekretu. Architektūriniu požiūriu sostinė yra Sankt Peterburgo klasikinės architektūros ir griežtos skandinaviškos architektūros mišinys, papildytas nemažai meno objektų.
Dėl to miestas neturi kažko ypatingo ir įsimintino. „Švarus, bet nuobodus“ - tai dažniausias turistų atsiliepimas apie miestą. Be to, įspūdžius gadina Baltijos šalių orai - niūrus dangus, lietus ir vėjas.
4. Podgorica (Juodkalnija)
Nors 150 tūkst. gyventojų turinti Juodkalnijos sostinė išvengė sunaikinimo per ginkluotus konfliktus, kilusius 9-ajame dešimtmetyje dalijantis Jugoslavijai, per Antrąjį pasaulinį karą ji buvo sugriauta beveik iki pamatų. Socializmo laikais miestas buvo vadinamas Titogradu nuolatinio SFRJ prezidento Josipo Broz Tito garbei.
Dabar Podgorica - nuobodi ir neprižiūrėta vieta, kurią daugiausia sudaro tipiški socializmo laikų daugiaaukščiai pastatai iš pilko betono. Dauguma kiemų paversti chaotiškomis automobilių stovėjimo aikštelėmis, visur pilna šiukšlių ir grafičių. Miestas atrodo kaip apleistas regioninis centras, bet ne valstybės sostinė. Kitaip nei rusų pamėgtoje Adrijos jūros pakrantėje, čia tikrai nėra ką pamatyti
5. Berlynas (Vokietija)
Per Antrąjį pasaulinį karą miestas buvo beveik visiškai sugriautas, o paskui nugalėjusios šalys jį padalijo į rytinę ir vakarinę dalis. Atstatyti namai monotoniški ir beveidžiai, o visą miestą kerta sausumos traukinių tinklas.
Praktiška, bet negražu. Mieste taip pat gausu benamių ir migrantų, ypač turkų. Atrodo, kad jų skaičius dominuoja prieš vietinius gyventojus. Gatvėse vyrauja abejotinas gatvės menas, dažnai rengiami „netradiciniai“ paradai.
6. Kišiniovas (Moldova)
Skurdžios buvusios sovietinės Moldovos respublikos sostinė negali pasigirti jokiais lankytinais objektais ir labiau primena šaržuotą regioninį centrą. Jame dominuoja nuobodūs sovietiniai betoninių plokščių pastatai, daug spontaniškos gatvės prekybos ir reklamos, kaip ir mūsų 90-aisiais.
Jei ir yra įdomių senų namų, jie yra apgailėtinos būklės. Nuo sovietinių metų čia nebuvo pastatyta jokių žymių pastatų, o jaunimas noriai bėga į Vakarų Europą arba, blogiausiu atveju, į kaimyninę Rumuniją.
Šaltinis: dzen
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą