Kaip gyveno Kuboje iki revoliucijos: kasdienybė tarp azarto ir kuklaus gyvenimo

VE.LT

2025-12-16 07:25

Kai šiandien kalbame apie Kubą, dažniausiai į galvą iškyla vaizdai: Hemingvėjaus daikiri „Floridete“, jūra, seni „Kadillakai“, muzika, nuo kurios dreba gatvės. Tačiau visa tai – tik plonas sluoksnis ant kur kas sudėtingesnės ir prieštaringos realybės.

Įsivaizduokime Kubą 40–50-aisiais – iki Fidelio Kastro revoliucijos. Tai ne muziejinė rekonstrukcija, o tikras filmas: ryški, triukšminga, prieštaringa šalis.

Gyventa taip, tarsi kiekviena diena būtų karnavalas. Ir tuo pat metu – po šiuo karnavalu slėpėsi įtrūkimai.

Pažiūrėkime, kaip iš tikrųjų gyveno žmonės – be šūkių, be politikos, paprastai.

Havana kaip mažasis Las Vegasas

Įsivaizduokite Havanos vakarus 40-aisiais. Malekono krantinė apšviesta taip, kad atrodo, jog jūra atspindi šviesą, o ne atvirkščiai. Prabangiuose viešbučiuose – „National“, „Capri“, „Hilton“ – skamba džiazas, liejasi romas, krupjė bėgioja tarp stalų.

Į Kubą atvykdavo amerikiečiai – ieškoti laisvės, azarto, to, ko namuose negalima.

Naktis čia niekada nesibaigdavo. Kiekvienas baras atrodė kaip durys į naują asmeninio romano epizodą. Prie vieno stalo galėjai sutikti politiką, aktorę, muzikantą ar mafiozą, ir niekas tuo nesistebėjo.

Bet jei nueidavai toliau nuo turistinių rajonų, pasukdamas į gyvenamuosius kvartalus, vaizdas keisdavosi.

Paprastų kubiečių gyvenimas – šiltas ir šeimyninis

Didžioji dalis kubiečių gyveno kukliai – ne skurdžiai, bet ir ne prabangiai. Gyvenimas sukosi apie tris pagrindinius dalykus: šeimą, kaimynus ir muziką.

Namukai buvo žemi, nudažyti pastelinėmis spalvomis, durys – visada atviros.

Kiemai kvepėjo keptais bananais, šviežia kava, drėgna mediena po trumpo tropinio lietaus. Ryte – turgus, dieną – darbas, vakare – pokalbiai ant slenksčio.

Vaikai žaidžia kamuolį, senoliai ginčijasi apie beisbolą. Kubiečiai visada buvo saulėti, triukšmingi, bendraujantys.

Gyveno paprasčiau nei turistai, bet šilčiau.

Muzika – ne dekoracija, o būdas egzistuoti

Kuba iki revoliucijos – nesibaigiantis garsas: son, bolero, cha-cha-cha, mambo. Muzika tekėjo gatvėmis kaip oras. Ji subūrė žmones.

Muzikantai grojo ne dėl pinigų, o todėl, kad negalėjo kitaip. Žmogus su gitara tapdavo visatos centru.

Kontrastai buvo akivaizdūs net turistams

Havana buvo dviejų realybių sala: brangūs restoranai, amerikietiškos mašinos, kazino, didžiuliai arbatpinigiai – vienoje pusėje; ūkininkai, darbininkai, neraštingumas, kuklus gyvenimas – kitoje.

Tų laikų kubiečiams tai buvo normalu. Kontrastai neerzino – kažkas šoko kazino, kažkas kepė kukurūzus kieme.

Kasdienybė kvepėjo jūra ir cigarais

Tuometinė Kuba buvo jutimų šalis: jūros kvapas kiekviename kvartale, šiltas druskos kvepiančio vėjo gūsis, stiprūs ir tiršti cigarai. Šviežia duona ir guajavos pastilės pusryčiams.

Automobiliai su chromuotomis detalėmis blizgėjo saulėje. Žmonės mokėjo ilsėtis, džiaugtis, mėgautis malonumais. Turistai atvykdavo pamiršti viską, kubiečiai gyveno tikrai.

Užsieniečiams Kuba buvo egzotika, šventė, dekadansas. Kubiečiams – tiesiog namai: su džiaugsmu, triukšmu, paprastumu ir svajonėmis.

Galbūt dėl to daugelis iki šiol jaučia nostalgiją prieškarinei Kubai – energingai, jaunatviškai, su begalinės vasaros pojūčiu.