Kokia kalba kalbėjo Kristus?

Painiavos dėl to, kokia kalba kalbėjo Jėzus - asmuo, gyvenęs pirmajame mūsų eros amžiuje Judėjos valstybėje pietinėje Palestinos dalyje - būta nuo seno.

Klausimas apie Jėzaus vartotą kalbą vėl išplaukė 2014 m. per Izraelio ministro pirmininko Benjamino Netanjahu (Benjamin Netanyahu) ir Romos popiežiaus Pranciškaus viešą susitikimą Jeruzalėje per pontifiko kelionę į Šventąją Žemę.

Per vertėją kreipdamasis į popiežių B.Netanjahu pareiškė: „Jėzus buvo čia, šioje žemėje. Jis kalbėjo žydiškai".

„Aramėjiškai", - pataisė pontifikas, turėdamas omeny senovinę semitų kalbą, dabar jau mirusią, kuria kalbėjo tauta, vadinama aramėjais, maždaug XI a.pr.m.e. pabaigoje.

Viena šios kalbos versija kalba krikščionių chaldėjų bendruomenės Irake ir Sirijoje, bet, specialistų nuomone, aramėjų kalba, kadaise plačiai vartota prekyboje ir valdyme, tikriausiai išnyks per vienos-dviejų kartų gyvenimą.

„Jis kalbėjo aramėjiškai, bet mokėjo kalbėti ir hebrajiškai", - greitai atsakė B.Netanjahu.

Naujiena apie lingvistinius nesutarimus pateko į laikraščius, bet pasirodė, kad ir ministras pirmininkas, ir Romos popiežius greičiausiai buvo teisūs.

Aramėjų kalba - paplitusi Artimųjų Rytų kalba

Garsiausias dabartinės aramėjų kalbos tyrinėtojas, Kembridžo universiteto lingvistas Džefris Chanas (Geoffrey Chan) bando aprašyti visus jos dialektus, kol galutinai neišmirė ja kalbantieji.

Atlikdamas savo darbą, Dž.Chanas kalbino žmones iš Čikagos šiaurinių priemiesčių, kur gyvena didelė dalis asirų, aramėjiškai (naująja aramėjų kalba) kalbančių krikščionių, kurie paliko gimtąsias vietas Artimuosiuose Rytuose, bėgdami nuo karo ir persekiojimų.

Asirai perėmė aramėjų kalbą (kuria kalbėjo dykumos klajokliai, žinomi kaip aramėjai), kai VIII-me amžiuje pr.m.e. įkūrė imperiją Artimuosiuose Rytuose Net kai asirai buvo nukariauti, ši kalba regione buvo daugybę amžių plačiai vartojama.

Kaip žinoma, 2004 m. sukurto Melo Gibsono filmo „Kristaus kančia" apie paskutines dvylika Jėzaus gyvenimo valandų dialogai buvo parašyti aramėjiškai ir lotyniškai.

Aramėjų kalba išliko visuotinai vartojama kalba Artimuosiuose Rytuose iki VII-jo mūsų eros amžiaus, kol ją pakeitė arabų, kai iš Arabijos įsiveržė musulmonų kariai. Taigi aramėjiškai ir toliau kalbėjo tik nemusulmonai nuošaliuose Irano, Irako, Sirijos ir Turkijos kalnų rajonuose. Per praėjusį šimtmetį, kai aramėjų kalbos perdavėjai bėgo iš savo kaimų į miestus ir kita

s šalis (pavyzdžiui, kaip asirai iš Čikagos, kuriuos apklausė Dž.Chanas), ši kalba nebuvo perduota jaunesnių kartų žmonėms.

Šiandien išsisklaidę visame pasaulyje gali gyventi iki pusės milijono kalbančiųjų aramėjiškai, bet šis skaičius yra apgaulingas. Tyrinėtojai mano, kad egzistuoja per šimtą jų gimtosios kalbos, žinomos kaip naujoji aramėjų, dialektų, o kai kurie jų jau yra mirę, kitais dialektais kalbančių žmonių tarp gyvųjų jau yra mažai. Ir dauguma atvejų aramėjų kalba vartojama tik kaip žodinė, o ne rašto kalba.

Greičiausiai Jėzus buvo poliglotas

Dauguma religijotyrininkų ir istorikų sutinka su popiežiumi Pranciškumi, kad istorinis Jėzus daugiausia kalbėjo aramėjų kalbos Galilėjos tarme. Per prekybą ir užkariavimus aramėjų kalba iki VII a.pr.m.e. paplito plačiai už šalies ribų ir didžiojoje Artimųjų Rytų dalyje tapo „lingua franca" - kalba, vartojama susikalbėti tarp žmonių, kurių gimtosios kalbos yra skirtingos.

Pirmajame amžiuje šia kalba dažniausiai kalbėjo paprasti žydai, kitaip nei religinis elitas, todėl tikėtina, kad ją kasdieniniame gyvenime vartojo Jėzus ir jo mokiniai.

Bet B.Netanjahu „techniškai" taip pat buvo teisus: senovės žydų kalba, kilusi iš tos pačios kalbų šeimos kaip aramėjų, Jėzaus laikais taip pat buvo plačiai paplitusi.

Kaip šiandien lotynų, hebrajų kalbą rinkosi mokslininkai, ja buvo rašomi šventieji raštai, įskaitant Bibliją (nors dalis Senojo Testamento parašyta aramėjiškai).

Jėzus tikriausiai suprato hebrajų kalbą, nors kasdieniniame gyvenime, matyt, bendravo aramėjiškai. Naujojo Testamento knygose, Mato ir Morkaus Evangelijose, Jėzus aprašomas naudojant aramėjiškas frazes ir terminus, o Luko Evangelijoje [4:16] jis vaizduojamas skaitantis žydišką Biblijos tekstą sinagogoje.

Be aramėjų ir hebrajų kalbų Jėzaus laikais buvo paplitusios ir graikų bei lotynų kalbos. Kai IV a. pr.m.e. Aleksandras Makedonietis nukariavo Mesopotamiją ir likusią Persų imperijos dalį, graikų kalba kaip oficiali didžiosios regiono dalies kalba išstūmė kitas.

Pirmajame mūsų eros amžiuje Judėja buvo Rytų Romos imperijos dalis ir priėmė graikų kalbą kaip savo „lingua franca", išsaugodama lotynų kaip dokumentų kalbą.

Pasak archeologo Igaelio Jadino (Yigael Yadin), aramėjų kalba žydai kalbėjo iki Šimono Bar Kochba sukilimo. Tyrinėjamuose tekstuose I.Jadinas pastebėjo perėjimą nuo aramėjų kalbos prie hebrajų Š.Bar Kochba sukilimo laikotarpiu.

Savo knygoje I.Jadinas rašo: „Įdomu, kad ankstyvesni dokumentai parašyti aramėjų kalba, o vėlesni - žydų. Galbūt šis pakeitimas buvo padarytas specialiu Š.Bar Kochba įsaku, kuris norėjo, kad žydų kalba taptų oficialia valstybės kalba".

Visai tikėtina, kad Jėzus savo žemiškos kelionės metais mokėjo tris jį supančių kultūrų kalbas: aramėjų, hebrajų ir graikų, ir iš trijų rinkdavosi tą kalbą, kuri labiau tiko žmonėms, su kuriais jis bendravo.

Todėl, kaip teigia kalbų tyrinėtojai ir istorikai, ginčytis šia tema iš esmės yra beprasmiška.