Pragaras žemėje
Sukrėtė tiek matytas sugriovimų mastas, tiek pokalbiai su namus praradusiais ar pabėgti nesugebėjusiais ir visą mėnesį nepaliaujamų bombardavimų siaubą turėjusiais išgyventi ukrainiečiais.
Vienas įsimintiniausių, kartu ir labiausiai sukrečiančių pokalbių – su Irpinėje gyvenančia septyniolikmete moksleive Julija.
Ji atskleidė kraupią savo geriausios draugės istoriją, patirtą okupantams įsiveržus į Irpinę.
Bėgo sprogstant bomboms
Užkalbinti Juliją nusprendžiau, nes sugriautų namų mikrorajone ji buvo viena iš labai retų praeivių.
Pasidomėjau, ar ji nešioja gedulą, kad tokią saulėtą ir karštą dieną apsirengusi vien juodais drabužiais. Mergina patikino negedinti, tačiau pastaruoju metu jaučiasi tokia prislėgta, kad nori rengtis tik juodai.
Išgirdusi, kad keliauju po Ukrainą, kad esu iš Lietuvos, mergina atsivėrė.
Julijos tėvų namas yra vienas iš nedaugelio tame mikrorajone, kuris per bombardavimus rimčiau nenukentėjo.
Todėl jos šeima sugrįžo iš Ivano Frankivsko, kur pas gimines glaudėsi nuo karo pradžios.
„Mano tėvas verslininkas, turi Kijeve draugų kariškių, bet niekas netikėjo, kad bus karas, ir neperspėjo evakuotis. Išgyvenome kraupias akimirkas“, – kalbėjo Julija.
Jos šeima iš Irpinės bėgo automobilių vilkstinėje per vadinamąjį žaliąjį koridorių – per ukrainiečių teritorinės gynybos karių nurodytus kaimų keliukus.
Važiuoti teko aplink sproginėjant bomboms, klimpstant pelkėtuose keliuose ir klausantis isteriškų močiutės ir mamos maldų.
„Buvau siaubingai išsigandusi, maniau, jei įklimpsime kelyje ir liksime laukuose, žūsime.
Visgi mums pavyko, nors nusigauti iki giminių užtruko tris paras, nes visi keliai buvo užkimšti pabėgėlių“, – prisimena moksleivė.
Be namų, artimųjų ir be pinigų
Dauguma Julijos bendraklasių su tėvais irgi spėjo pabėgti iš Irpinės: vieni su mamomis išvažiavo į užsienį, kiti apsistojo Vakarų Ukrainoje.
Niekas iš klasės draugų nežuvo, tačiau vieno jų brolis buvo sunkiai sužeistas fronte, neteko kojos, o merginos iš paralelinės klasės tėvas fronte nukautas.
„Su bendraklasiais palaikome ryšį, susirašinėjame. Visi prislėgti: vieni neteko namų, kitų tėvas ar giminaitis fronte, dar kitiems nepatinka užsienyje, be to, daugumai striuka su pinigais“, – pasakojo septyniolikmetė ukrainietė.
Baisiausia patirtis kankina Julijos geriausią draugę, su mama pasilikusią Irpinėje ir patekusią į sužvėrėjusių okupantų rankas.
„Bendraklasė mano geriausia draugė buvo rusų karių išprievartauta. Niekas to nežino, ji bijo apie tai pasakoti, o aš prisiekiau niekam Irpinėje neprasitarti“, – kalba Julija.
Išprievartavę pareikalavo kiaušinienės
Paauglė prievartautojų auka tapo kartu su mama. Tądien namuose buvo tik jos. Įsiveržę keturi rusų kariai, iš kurių trys buvo mongoliškos išvaizdos, pagrobė papuošalus, telefonus, nešiojamuosius kompiuterius ir išprievartavo moteris.
„Jei namuose būtų buvęs draugės tėtis, šį greičiausiai būtų nušovę, o jas vis viena išprievartavę, girdėjau, kad taip nutiko keliose vietose“, – sako Julija.
Anot jos, draugės mama maldavo įsibrovėlių pasigailėti ir neliesti dukros, kartojo, kad ši nepilnametė. Pasak Julijos, užpuolikai tik nusikvatojo, o vienas jų moteriai trenkė antausį, liepė nutilti ir greičiau nusirengti.
„Tai buvo sadistai iškrypėliai. Jie mamą ir dukrą prievartavo viename kambaryje, grasino nušauti, jei nedarys to, ko šie reikalavo. Tai baisu, baisu, baisu“, – purtė galvą septyniolikmetė.
Po šių žodžių Julija išsitraukė elektroninę cigaretę, užsirūkė, patylėjo kelias minutes ir vėl ėmė pasakoti.
„Jie jas kankinio gal kelias valandas, vienu metu nustojo, ėmė gerti bare rastą konjaką, įsakė mano draugei išgerti stikliuką, jos mamai liepė iškepti kiaušinienės.
Pavalgę vėl ėmė jas prievartauti, niekšai“, – nusikeikia Julija.
Atlikę baisų darbą kvatojo
Kiek patylėjusi, ji pasakojo toliau. „Jie vėl šlykščiai tyčiojosi iš jų, sakė, kad taip elgsis su visomis ukrainietėmis tol, kol Kijevo valdžia nesusiprotės pasiduoti Kremliui“, – ašarotomis akimis kalbėjo septyniolikmetė.
Išeidami sadistai nukankintoms mamai ir dukrai rėžė – jos turi būti dėkingos, jog paliko gyvas.
Vienas iškrypėlis pareiškė, jog mergina turi būti dvigubai dėkinga, nes dabar gerai paruošta vedybiniam gyvenimui. Tokie žodžiai pralinksmino jo bendrus.
Sužvėrėjusiems okupantams išėjus, mama puolė barikaduoti duris, stumdama link jų baldus, o dukra raudojo užsidariusi vonioje.
„Šitie šunsnukiai išsinešė visą maistą, jos kelias dienas gyveno pusbadžiu, nes bijojo išeiti į gatvę“, – pasakojo Julija.
Mama labai bijojo, kad nei dukra, nei ji nepastotų. Laimė, taip nenutiko.
„Mano draugė visada buvo nenusėdinti namuose, kasdien norėdavo susitikti su draugais, važiuoti pasižmonėti į Kijevą.
Dabar ji tūno kiauras dienas savo kambaryje, nieko neberašo instagrame ar feisbuke, nors anksčiau kasdien įkeldavo savo nuotraukų“, – atsidūsta Julija.
Karas pakeitė
Anot septyniolikmetės, ir jai ne iš karto draugė pasipasakojo apie klaikius išgyvenimus.
„Iš pradžių ji nenorėjo nieko pasakoti, bet iš karto supratau, kad atsitiko kažkas baisaus.
Mes juk nuo darželio laikų draugaujame. Kai pradėjo kalbėti, raudojau kartu su ja“, – prisipažino Julija.
Ji kasdien lanko sukrėstą draugę, neretai net pasilieka miegoti.
Moksleivė džiaugiasi, jog jau pavyko prikalbinti draugę pasivažinėti dviračiais, o užvakar pirmą kartą po ilgos pertraukos kartu nuėjo pasižvalgyti į drabužių parduotuvę.
Julija viliasi, kad draugė atsigaus po patirto sukrėtimo. Ji neabejoja, kad tokių tragedijų Irpinėje nutiko ir daugiau.
„Ką gali žinoti, gal panašius išniekinimus teko išgyventi ir daugiau moksleivių, o jiems mamos irgi nurodė tylėti, nesiskųsti, nes nenori viešumo tokia kaina“, – svarsto Julija.
Atsisveikindama ji prasitarė, kad ir pačios galvoje didelė sumaištis. Ji nežino, ar rudenį vyks pamokos, ką norėtų studijuoti baigusi mokyklą ir apskritai ar tai bus įmanoma Ukrainoje, ar ir jai neteks su mama emigruoti į užsienį.
„Karas viską sujaukė, gyvename sumišime, niekas nebėra tikra, niekas nebebus taip, kaip buvo, nerūpestingas gyvenimas pradingo, visi staiga tapome rimtesni, labiau suaugę“, – kalba septyniolikmetė.
Prabyla nedaugelis
Kad Irpinėje okupantai galėjo išprievartauti nemažai moterų, tačiau apie tai kalbėti išdrįso tik mažuma aukų, spėja ir vyriausybinės Ukrainos organizacijos.
Psichologai pripažįsta, jog dalis seksualinę prievartą kare patyrusių moterų bijo, kad paviešinusios teisybę sulauks apkalbų ar pasmerkimo, todėl nesikreipia net į medikus, nors profesionali pagalba būtina gydant tokias traumas.
Kremliaus sadistai neapsiriboja moterų prievartavimu Ukrainoje.
Daugėja faktų, jog kai kurias savo aukas po to jie nužudydavo. Nušauti buvo ir keli sutuoktiniai, bandę ginti nuo prievartautojų savo žmonas ar dukteris.
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą