A.Nevzorovas garsėjo kaip Kremliaus ruporas, niekinęs Sausio 13-osios aukas ir šlovinęs sovietų agresiją Lietuvoje.
Todėl net sunku patikėti, kad dabar 63-ejų žurnalistas lieja negailestingą kritiką Rusijai ir prezidentui V.Putinui, kuris įsakė savo kariuomenei atakuoti Ukrainą.
Netrukus po 1991-ųjų žudynių Vilniuje per Maskvos televiziją sausio 16-ąją – aukų laidotuvių dieną – buvo parodytas prasimanymų, klastočių ir cinizmo kupinas A.Nevzorovo filmas „Naši“ („Mūsiškiai“).
Prieš tris dešimtmečius A.Nevzorovas sukūrė cinizmo kupiną filmą „Naši“ („Mūsiškiai“) apie kruvinus įvykius Vilniuje.<br>Kadras iš filmo. Daugiau nuotraukų
Prieš tris dešimtmečius A.Nevzorovas sukūrė cinizmo kupiną filmą „Naši“ („Mūsiškiai“) apie kruvinus įvykius Vilniuje.
Kadras iš filmo.
Tie „mūsiškiai“ – tai omonininkai, tomis dienomis terorizavę Vilnių ir jo apylinkes, rengę ginkluotas provokacijas, užėmę valstybinius pastatus.
Filmo autoriui „mūsiškis“ buvo ir „Jedinstvo“ smogikas, kiurksantis užgrobtame Televizijos bokšte. Visus tuos „mūsiškius“ neva skriaudė kažkokios nepriklausomybės užsimanę lietuviai.
A.Nevzorovas buvo tuo metu labai populiarios SSRS televizijos laidos „600 sekundžių“ vedėjas ir joje pateikė dar vieną versiją apie žuvusiuosius prie Vilniaus televizijos bokšto: žmonės esą mirė nuo širdies smūgio arba per eismo įvykius. Būtent jam priklauso ir frazė „savi šaudė į savus“.
„Ateityje, jei bus pasiekta nors trupinėlis teisingumo, vardai tų 160 vyrukų, kurie buvo apspjaudyti ir apšaukti, turėtų būti išgraviruoti bronzoje po bokštu, nes jie išgelbėjo Lietuvą“, – milijonams SSRS piliečių apie Vilniuje taikių žmonių kraują liejusį KGB specialųjį būrį „Alfa“ trimitavo A.Nevzorovas.
Skambant apokaliptiškiems Richardo Wagnerio „Dievų žūties“ garsams jis gąsdino rusakalbius, kad „nėra kaip išgyventi tiems, kurie tame krašte išdrįs kalbėti rusiškai“.
Dabar A.Nevzorovas sako: „Visi mano nuotykiai Vilniuje ir Sovietų Sąjungos gynimas – išskirtinė didžiausio avantiūrizmo pasekmė.
Bet apgailestavimo, apmąstymų, sąžinės graužaties – man to nebūna“.
Prieš Rusijos prezidento rinkimus 2012-aisiais žurnalistas buvo tapęs V.Putino patikėtiniu ir agituodamas vadino jį vieninteliu, kuris gali sulaikyti nuo katastrofos byrančią imperiją.
A. Nevzorovas
Bet pastaraisiais metais A.Nevzorovo retorika kupina radikalios Kremliaus lyderio kritikos ir negailestingų vertinimų, kurie apnuogina karą Ukrainoje pradėjusios, korupcijoje paskendusios Rusijos realybę.
– Kur slypi V.Putino fenomenas, kad jis jau 22 metus yra valdžios viršūnėje? – „Radijo Svoboda“ paklausė A.Nevzorovo.
– Tarp aklųjų vienakis – caras. Nemanau, kad jis yra politikas ir tiek užsienio, tiek vidaus politinių žaidimų meistras. V.Putinas visiškai apsėstas savo konspirologinės svajonės.
Tikriausiai jis, be viso šito, turi dar ką nors žemiško. Bet matome, kad V.Putinas sėkmingai naudojasi iš esmės sąmokslo teorijomis, kurios gyviausią atsaką randa primityviausių žmonių širdyse. O tokių širdžių Rusijoje – 99 proc. Būtent todėl, kad šalis išauklėta labai savitoje kultūroje.
– Ar apie V.Putiną galima pasakyti, kad jis perprato rusų ar sovietinio žmogaus formulę?
– Nemanau, kad žodis „formulė“ jam bus aiškus, nemanau, kad jis kada nors kėlė sau tokį tikslą.
Jis stebėtinai sutapo su masių nuotaikomis. Tačiau jos tarp masių – tamsios ir nesąmoningos, o jo nuotaikos – akivaizdžiai čekistinės ir labai konkrečios.
– Apie V.Putiną kalbama: geras taktikas, tačiau blogas strategas.
– Aš matau ir blogą taktiką, ir blogą strategiją, ir suprantu, kad kitaip negali būti, kai žmogus vadovaujasi sąmokslo teorijomis ir absoliučiai klaidingomis idėjomis.
Aš matau žmogų, kuris intensyviai žaidžia vieną žalingiausių ir pavojingiausių žaidimų – religingumą.
Be to, tai ne tik formalus religingumas su žvakėmis ar dvasininkais.
Tai bandymas savo poelgius pagrįsti kažkokiais mistiniais, neracionaliais pateisinimais, paremtais mesijo nesąmonėmis ir konspirologiniais įsivaizdavimais apie vienos šalies vaidmenį visos žmonijos istorijoje – niekuo neparemtais kliedesiais.
– Ar jis nesijaučia esąs mesijas?
– Turbūt jaučiasi. Bet per pastaruosius dešimt metų neturėjau galimybės jam užduoti šio klausimo.
– Kodėl tikrieji V.Putino politiniai oponentai Ana Politkovskaja, Borisas Nemcovas, Borisas Berezovskis guli kapinėse?
– Jūs pats atsakėte į savo klausimą.
Jie guli kapinėse būtent todėl, kad buvo V.Putino oponentai.
– Vadinasi, kiekvienas, kuris išdrįs jam prieštarauti, rizikuoja...
– Toli gražu ne kiekvienas. Ir priklauso, kaip prieštarauji.
– Jūs prieštaraujate?
– Aš vertinu. Stengiuosi neįkišti pirštų į šį vabzdžių pilną stiklainį ir nedaryti įtakos procesams. Tai jau būtų ne tyrinėjimas ir vertinimas, o nekorektiškumas.
– Kartais griežtai kalbate apie V.Putiną. Kaip manote, ar jis tai girdi?
– Taip.
– Jis nereaguoja, nes jūsų santykiai anksčiau buvo kokie nors ypatingi?
– Susilaikyčiau nuo išsamaus atsakymo į šį klausimą.
– Ar V.Putinui reikalinga inteligentija – aktoriai ir menininkai? O gal užtenka sportininkų, su kuriais jam patogiau?
– Tarp artistų ir dailininkų visada atsiras daugybė norinčių pabūti juokdariais, pažvanginti varpeliais ant drabužių.
Tai duotybė – visa ši marga minia su stručio plunksnomis užpakalyje pasiruošusi aptarnauti valdžią. Tai yra neišvengiamas tos minimalios civilizacijos, kuri egzistuoja Rusijoje, reiškinys, todėl, žinoma, V.Putinas su jais taikstosi ir prisijaukina.
Tokie žmonės prisijaukinami labai lengvai.
Visi Rusijos menininkai išsiskiria tuo, kad, net negaudami tiesioginių apčiuopiamų pinigų, už galimybę būti šalia valdžios yra pasirengę susimokėti patys – susimokėti bet kuo.
Todėl menininkai – labai paranki žmonių kategorija, Rusijoje daug parankesnė nei kitose šalyse. Žinome, kad Holivudo artistai, britų menininkai elgiasi negražiai, chamiškai, drįsta turėti savo nuomonę politiniais klausimais.
– Ir jie daug turtingesni nei prezidentai.
– Taip, čia ir esmė. Bet Rusijoje visas šis meninis, estrados vakarėlis išties nesunkiai dresuojamas ir susideda iš tokių apgailėtinų personažų, kad jiems neįsakinėti, nevadovauti visiškai neįmanoma.
– Rusijoje yra sąvoka „biudžetinė inteligentija“. Artumas valdžiai – jiems malonumas ar pragmatizmas?
– Jeigu jau ištarėme šiuos baisius žodžius „biudžetinė inteligentija“, vadinasi, kalbame apie tuos žmones, kurie savo jėgomis, savo galimybėmis, įgūdžiais, sėkme negali užsitikrinti savo egzistavimo.
Vadinasi, kalbame apie nelaimingus žmones, apie tokius, kurie netraukia iki reikiamų amato parametrų. Iš esmės mes kalbame apie neįgaliuosius, kurie pasmerkti kuo nors kliautis, pasmerkti kam nors tarnauti.
– Ar režisierius Nikita Michalkovas priklauso „biudžetinei inteligentijai“?
– Jis – metisas. Jame primaišyta ir to, ir ano. Kadangi jis turi labai paprastą režisieriaus verslą, reikia įsivaizduoti jį tikros konkurencinės kovos sąlygomis kur nors „Metro-Goldwyn-Mayer“ ar „20th Century Fox“ kino studijose. Manau, kad mes nesuvokiame, koks galėtų būti rezultatas. Juk jūs puikiai suprantate, kad šio režisieriaus padlaižiavimas užgožia visas jo dorybes, kurias jis turėjo.
– Ar jis nuoširdžiai žeria savo ditirambus?
– Žinoma, ne!
– Tokia išlikimo forma?
– Tai nei viena, nei kita. Kaip ir visa inteligentija, tai labai hibridiška. Kai žmogus suvokia, kad yra priverstas 500 sykių kartoti palaižūniškus užkeikimus, jam pačiam kažkaip ramiau pradėti tuo tikėti, paversti tai savo vidiniu turiniu, kad nesijaustų kaip pigus klounas, kuris už 20 hektarų bjauraus miško sklypą arba už išpieštų šaukštų rinkinį iš karaliaus rankų yra priverstas išsidirbinėti, rodyti grimasas ir pliaukšti nesąmones.
Manau, kad taip nutinka jiems visiems, – tai poreikis įsijausti į vaidmenį, didžiausias noras tapti tokiam, kokį jį nori matyti tauta ir karalius. Ir jie tampa. O tam tikru momentu jie persilydo į visiškai nuoširdžius žmones ir tada tos nesąmonės, kurias jie išpažįsta ir iš kurių juokėsi, tampa tikru jų turiniu. Manau, kad taip nutiko N.Michalkovui.
– Kodėl V.Putinas prisimelavęs vis išsisuka?
– Pagal žaidimo taisykles jam daugiau nieko ir nebelieka. Jis pasmerktas meluoti.
Bet koks kontaktas su didelėmis silpnapročių žmonių masėmis visada pastūmi meluoti. Šioje situacijoje tiesą sakantis politikas būtų netinkamas ir išprotėjęs.
Be to, per visą pasaulio istoriją nežinome nė vieno precedento, kad politikas nemeluotų. Melas – privalomas politikos komponentas, tik klausimas, koks jo meistriškumo laipsnis. Ir kai matau V.Putiną meluojantį, aš irgi vertinu tik atlikimo meistriškumą, nesitikėdamas, kad jis gali kalbėti tiesą.
– Kiek efektyviai ir kokybiškai V.Putinas „prekiauja chaosu“ šiandien? Vakarai priversti į tai reaguoti.
– Taip, Vakarai priversti. Tačiau būna vadinamoji sanitarų reakcija. Jie turi kaip nors reaguoti į kai kuriuos įvykius jiems patikėtose palatose. Ir jei sanitarai paniškai laksto paskui ką nors su švirkštais ir tramdomaisiais marškiniais, tai dar nereiškia, kad tas kažkas, šokinėdamas nuo jų per lovas, žaidžia kokį nors subtilų, sudėtingą ir įdomų žaidimą.
– Neįsižeisite, bet paklausiu, kaip 2012 m. tapote V.Putino patikėtiniu? Rinkimuose agitavote pavadindamas jį „vieninteliu, kuris gali sulaikyti nuo katastrofos imperiją, byrančią kas sekundę“.
– 2012-aisiais jis buvo tas personažas, kuris elementariai gelbėjo visuomenę nuo didžiulių buitinių nepatogumų, kurie būtų siejami su pilietiniais karais, tragedijomis. Iš tiesų šalyje viskas buvo ant ribos tuo metu, kai sutikau būti patikėtiniu. Nuo to laiko daug kas pasikeitė.
– JAV prezidentas Joe Bidenas, Lietuvos vadovas Gitanas Nausėda, nemažai Rusijos opozicijos politikų V.Putiną atvirai vadina arba žudiku, arba susijusiu su nusikaltimais prieš Aleksejų Navalną. Ar esate linkęs manyti, kad jis galėjo duoti įsakymą nuodyti?
– Kiekvienas valdovas būtinai taip elgiasi rimtų politinių priešų atžvilgiu.
Įvardinkite bent vieną diktatorių, kuris nebūtų susirūpinęs tuo, kaip išsivalyti, jo įsivaizdavimu, aikštę savo misijai įgyvendinti. Juk V.Putinas nuoširdžiai tiki, kad turi didelę misiją ir visi, kurie jai trukdo, turi būti neutralizuoti.
– Esate nestandartinis, mėgstantis šokiruoti žmogus. Jei V.Putinas atsidurs teisiamųjų suole Hagos tribunole, ar ginsite jį?
– Įtariu, kad Haga kaip nors išsivers be manęs. Nors bus labai įdomi jo likimo drama.
Už šį mesianizmą, už šias klaidas, už šį vaidmenį jis vienaip ar kitaip turės atsakyti Hagoje ar kokioje nors kitoje vietoje.
– Ar nacių propagandos ministras Josephas Goebbelsas tiktų tik nešioti kavą šiuolaikiniams propagandininkams iš Rusijos televizijos kanalų?
– Ne.
– J.Goebbelsas kietesnis?
– Daugeliu atžvilgių – taip. Jis, skirtingai nei šie, buvo nuoširdus. Ir buvo didis aktorius. Jis stovėjo ant labai didingo ir per gilius išgyvenimus gauto ideologinio pagrindo, kurį pats klojo.
Visi šie samdyti menkystos, kurios dabar įgyvendina ideologines misijas Rusijoje ir ne tik Rusijoje, – tokie pat samdiniai kaip ir aš, tik iš priešingos pusės.
– Korupcija Rusijoje – kultūros dalis ar yda?
– Tai ir kultūros dalis, ir ta vertybė, kuri leidžia formuotis žmonėms, norintiems tapti elitu. Rusijoje nėra teisėtų būdų įgyti realią, tikrą, pastebimą gerovę. Neatsitiktinai, kai matome auksinius unitazus, didelius kelių policininkų dvarus ir beprotiškai brangiais firminiais drabužiais vilkinčius valdininkus, puikiai suprantame: taip, tai gryna korupcija.
Tačiau Rusija negali egzistuoti be korupcijos. Ji akimirksniu sustings, apmirs: nustos kilti dūmai iš kaminų, liausis šviesti saulė, niekas nedirbs, niekas neveiks.
Koks kvailys pils žvyrą ir asfaltuos kelią, jei nebus galimybės pavogti 80 proc. tam skirto biudžeto? Kas riesis su darbininkais ir bandys užvesti techniką? Kam to reikia?
– Kodėl negalima sekti Šveicarijos ar Japonijos pavyzdžiu, kur minimali korupcija ir orus gyvenimas?
– Labai toli eiti. Ir svarbiausia, kad absoliučiai nenaudinga sekti Japonijos ir Šveicarijos pavyzdžiu. O kas už tai sumokės? Ar yra koks nors būdas priimti Šveicarijos ir Japonijos modelius taip, kad būtų galima pavogti bent pusę šios sąmatos?
– Ar jūs asmeniškai jaučiatės gerai dėl korupcijos Rusijoje?
– Jeigu Rusijoje nebus korupcijos, išvis nieko nevyks: pašalinus auglį išnyks ir pats ligonis.
– Mokate kyšius, kad išspręstumėte problemas?
– Man netenka – vardas dirba. O apskritai aš puikiai suprantu, kad be šito viskas Rusijoje yra absoliučiai nerealu.
– Kas Rusijoje turėtų surengti dar vieną revoliuciją?
– Esu už tai, kad revoliucijas darytų, kaip sakoma, profesionalai. Atvažiavo, išsikrovė, persirengė, išsiėmė viską iš didelių sportinių krepšių, susiorganizavo, susėdo, sugalvojo planelį, padirbėjo tris keturias valandas, pripildė šiuos krepšius kupiūrų ir išvažiavo.
Liaudies neramumai ir revoliucijos pasitelkus mases – pirmiausia varginantis reikalas, sukuriantis daugybę buitinių nepatogumų, – spūstys, sudegę automobiliai gatvėse, visiškai netinkamose vietose besimėtantys lavonai. Tai visada antisanitarinis reginys. Šiuo darbu turėtų užsiimti tie, kurie jį atlieka tvarkingai, tyliai, švariai ir ramiai. Be to, mes žinome, kad iš tiesų tai nedidelis darbas.
– Pastaroji revoliucija Rusijoje įvyko daugiau negu prieš 100 metų – 1917-aisiais Sankt Peterburge.
– Pas mus niekada nebuvo revoliucijų.
– Ji vadinama Spalio revoliucija arba valstybės perversmu.
– Man nesvarbu, kaip vadinasi. Revoliucija – tai valdžios principo pasikeitimas. O tada valdžios principas nepasikeitė.
Valdžia perėjo iš vienų padugnių pas kitas. Kaip ir tie niekšai, šie taip pat laikė save turinčiais teisę nekontroliuojamai ir beatodairiškai disponuoti milijonų žmonių gyvenimais ir likimais. Savo nuožiūra žudyti arba pasigailėti. O nuo to, kad carą Nikolajų pakeitė Sąjunginės bolševikų partijos Centro komitetas, patikėkite, nepasikeitė šios nelaimingos tautos likimas.
Tad jeigu Rusijai tikrai ko nors reikia, tai – revoliucijos.
– Tikrąja ta žodžio prasme.
– Taip. Pavyzdžiui, Prancūzijos revoliucija buvo visiškai menka, palyginti su rusiška, – beveik be kraujo, net atsižvelgiant į tūkstančius aukų giljotinose.
Nepaisant to, nors ji toli gražu nebuvo tokia įspūdinga ir ilgai trukusi, o Bastilijos paėmimas buvo grynai simbolinis gestas, matome, kad Prancūzijoje pasikeitė valdymo principai. Pasikeitė visuomenės santvarkos principai.
– Kas, jūsų nuomone, šiandien yra Rusijos elitas?
– Kaip visada, tie, kurie galėjo ir netingėjo vogti. Elitas visada susideda iš tokio tipo žmonių. Žinome, kad nei iškilūs mąstytojai, nei aukštos kvalifikacijos mokslininkai niekada nepriklausė jokiam elitui – nei dėl formalių, nei dėl neformalių požymių.
Elitas – tai tie, kurie priima sprendimus, tie, kurie vienaip ar kitaip turi prieigą prie sosto, tie, kurie iš tikrųjų daro įtaką tam, kas vyksta.
Rusijoje tai yra tie žmonės, kurie 1990-aisiais pasirodė protingesni už kitus: kol kai kurie kvailiai lakstė per apkasus ir barikadas, jie privatizavo gamyklas, laikraščius ir laivus, puikiai suprasdami, kad ateitis priklauso tiems, kurie turi kilnojamojo ir nekilnojamojo turto, naftos, dujų, vario ir t.t.
– Ar nuo pinigų išpampę čekistai – Rusijos elitas?
– Žinoma. Čekistai yra tikresnis Rusijos elitas nei vadinamieji oligarchai. Oligarchai yra ryški figūra šiame kraštovaizdyje, tačiau jie yra pustuščiai. Jie niekada nepraranda savo funkcijos būti piniginėmis, nepraranda paskirties būti tešmeniu, iš kurio tinkamos rankos visada išmelžia reikiamą kiekį.
Rusijoje nėra nė vieno oligarcho, kuris būtų laisvas valdyti savo išteklius.
Visą šią oligarchinę dekoraciją, kuri palaikoma kvailiams, jie stato, dažo ir prižiūri neįtikėtinų pastangų ir pažeminimų kaina, apie tai nedrįs net naktimis į ausį pasakyti savo žmonoms ar meilužėms. Kalbu apie oligarchų žeminimą ir gyvenimo sunkumus.
O tie, kurie realiai valdo šiuos procesus, tos čekistinės melžėjos, kurios, pasiraitojusios rankoves, ištiesia letenas bet kokio tešmens link, – šie žmonės yra tikrasis elitas.
– Ar čekistai taps naująja Rusijos buržuazija? Gal praeis kiek laiko, ir mes į juos žiūrėsime visai kitaip?
– Ne, jie neturės laiko, Rusija neturės laiko.
Šio periodo, kuris būtinas kriminaliniam elitui transformuotis į legalų, padorų ir garbingą elitą, jie neturi. Dėl to, kad istoriniai procesai juda itin sparčiai.
Mes žinome, kad prireikė beveik 100 metų, kol Laukinių Vakarų užkariautojų Amerikoje palikuoniai tapo tais garbingais piliečiais.
O čekistai neturi tiek laiko.
– Gal jų vaikai taps padoriais, garbingais ponais be sunkios praeities?
– Nemanau, kad jie – ir vaikai, ir anūkai – turės tam laiko. Būtent todėl, kad jie yra vaikai ir anūkai. Mes žinome, kaip lūžio taškuose atsidūrusi Rusija moka pirmiausia laužyti stuburus vaikams ir anūkams, suvokdama, kad jie yra bet kokio niekšo skausmingiausia dalis.
Rusija – kerštingas kraštas. Atsižvelgdami į tai, kad joje garantuoti kokie nors – tiesiog kol kas nesuprantame, kokie – procesai, suvokiame, jog vis tiek giluminis procesas šalyje vyksta.
Ne todėl, kad V.Putinas yra blogas. Ne todėl, kad A.Navalnas yra geras. Apskritai ne dėl ko nors, o tiesiog todėl, kad Rusija visada gyvena šiais procesais.
Visada taip buvo.
– Kokia homo sovieticus ilgaamžiškumo paslaptis?
– Tai gerai žinomas ir suprantamas paradoksas. Egzistuoja toks dalykas kaip latrinarijaus efektas. Latrinarijus – vergas prie senovės Romos išvietės. Tada Romoje tualetai buvo labai lankoma vieta – pasikalbėti, susitikti. Nebuvo jokių kompleksų ir šiandieninio supratimo apie padorumą. Ten būdavo einama pasikalbėti.
O latrinarijus, kuris paduodavo kempinę ant pagaliuko, kuris galėjo nušluostyti užpakalį suglebusiam, Parkinsono liga sergančiam senoliui, būdavo visas pradvisęs.
Prieš nuslenkant į kloaką, į didelę kanalizaciją, visa tai stovėdavo labai ilgai. Ir tai buvo siaubingai smirdinčios vietos.
Ir buvo toks Rufas („rufus“ išvertus iš lotynų k. reiškia „raudonas“). Vos tik Rufas išeidavo iš tualeto į gryną orą, jam pasidarydavo bloga. Jis negalėjo išstovėti vėjyje, saulėje be tualeto smarvės ilgiau nei kelias minutes ir vėl ten grįždavo.
Tai vadinamojo homo sovieticus, kuris nepriprato prie laisvės, kuris nepakenčia gryno, išvalyto oro be ideologinių ir kitokių miazmų (nešvarybių), paslaptis.
Suprantu, kad sakau labai nemalonius dalykus, bet kai kalbame apie homo sovieticus, juk apie žmones, kurių pakilimas, klestėjimas, triumfas – didelis ar mažas, bet vyko tais laikais.
– O kai jaunimas pliurpia apie Sovietų Sąjungą?
– Jie tik pliurpia, tai dar vienas žaislas. Pažais juo artimiausius 2–3 metus ir pamirš tai visam laikui. SSRS gerbėjams reikėtų leisti pro savo namų langą pažvelgti į sovietinį 1974-ųjų peizažą ir jie daugiau niekada su tokiu jauduliu neištartų žodžių „Sovietų Sąjunga“.
O tie latrinarijai, kurie savęs neįsivaizduoja be to oro, sovietinės smarvės, dabar vėl daugiausia lemia Rusijos gyvenimą.
Jie vėl užėmė daug vadovaujamų postų, nustato valstybės ideologiją, valdo teisėsaugą ir dabar gali būti dirigentai.
Todėl šis homo sovieticus sukuria ilgaamžiškumo įspūdį.
– Kiek sumaniai dabartinė Rusijos valdžia parduoda jūsų apibūdintą supuvusį produktą miestiečiams – SSRS atgimimą?
– Jie parduoda bet kokį produktą. Parduoda viską, kas imama, viską, kas madinga, jie elgiasi pragmatiškai, korektiškai, ramiai. Tendencijas jie žino labai apytiksliai, bet žino. Ir įperša lygiai taip pat, kaip „Krymas mūsų“, kaip įpiršo Donbasą, kaip ilgą laiką piršo „Roskosmos“, kol šis žodis virto trumpiausiu anekdotu.
Jie prekiauja viskuo. Ir jie turi daug milijardų dolerių kainuojantį propagandos aparatą, kurį sudaro daugiausia normalūs žmonės, labai skeptiškai žiūrintys į visas nesąmones, kurias jiems tenka pateikti.
Tai politinio teatro artistai, kurie paskui nusiplauna patriotų grimą ir lekia apsipirkti į Milaną. Asmeniniame gyvenime ir normaliuose pokalbiuose jie juokiasi ir tyčiojasi iš V.Putino, iš jo sąmokslo teorijų, patriotizmo – iš visko.
Jie atlieka savo, kaip režimo sarginių šunų, pareigą ir supranta, kad jiems mokama už tikros pasiutligės demonstravimą. Tikrą pasiutligę taip pat reikia mokėti pavaizduoti.
– Kaip jūs iš savęs trynėte sovietinę praeitį?
– Aš turbūt niekuomet nebuvau sovietinis tiesiogine to žodžio prasme. Visi mano nuotykiai Vilniuje ir Sovietų Sąjungos gynimas – jūsų nuolankaus tarno didžiausio avantiūrizmo išskirtinė pasekmė. Nes dalyvauti ir atlikti svarbius vaidmenis grandioziniuose įvykiuose, be to, būti silpnojoje, pažeidžiamoje pusėje – mažai su kuo palyginamas malonumas ir pelninga istorija.
– Nesigailite?
– Ne... Apgailestavimo, apmąstymų, sąžinės graužaties – man to nebūna.
– Ar galite nusakyti tam tikrus Rusijos žmogaus parametrus? Jis tą gali padaryti, o to negali.
– Aš, pavyzdžiui, nerusiškas, visai nerusiškas.
Esu negeriantis, netikintis, nemoku skambinti balalaika, man neegzistuoja jokie autoritetai, vadinamoji rusų kultūra ar kokia nors kita man nėra magiška.
Tikriausiai labai blaiviai ir tvirtai žiūriu į viską šiame pasaulyje.
Parengta pagal „Svoboda.org“ inf.
Taip pat skaitykite
