Kur auga visų obelų pramotė

Ką parodė DNR ekspertizė

Siverso obelis (Malus sieversii), auganti Džungarijos Alatau priekalnėse, yra rūšis, mokslininkų minima jau ne pirmą šimtmetį.

Duomenys apie šios veislės amžių įvairiuose šaltiniuose skiriasi, bet žinoma bent tiek, kad iki mūsų eros šie vaismedžiai čia tikrai augo. Archeologai net daro prielaidą, kad šios obelys dabartinio Kazachstano teritorijoje augo jau dinozaurų epochoje.

Pirmojo oficialaus Siverso obels aprašymo data - 1793 metai. Tai padarė mokslininkas iš Peterburgo Imperatoriškosios mokslų akademijos, botanikas Johanas Siversas (Johann Sievers), kurio vardu ir buvo pavadinta veislė.

Hipotezę, kad būtent laukiniai Kazachstano obuoliai - visų kultūrinių veislių Žemėje protėviai, anksčiau kėlė įvairiausi tyrinėtojai, taip pat kazachų, o 2002 m. profesorius Baris Džuniperas (Barrie Juniper), mokslininkas genetikas iš Oksfordo universiteto, tai įrodė naudodamasis DNR tyrimais. Jo išvadas patvirtino obuolių, surinktų Kazachstano miškuose, fragmentų molekuliniai - genetiniai tyrimai. Tokias pačias išvadas apie obuolių kilmę padarė ir specialistė iš Prancūzijos Katrin Peks (Catherine Peix).

Kodėl tokia atspari?

Siverso obelis mokslininkams yra svarbi ne tik istoriškai, bet ir biologiškai. Mat šios veislės DNR struktūra yra nepaprastai tvirta ir turi atsparumo daugeliui ligų bei augalams kritinių temperatūrų, paprastai pražudančių įprastus vaismedžius, genų.

Siverso obelis atlaiko ir stiprius šalčius ir ilgalaikę alinančią kaitrą. Toks atsparumas yra susijęs su tuo, kad tos obelys augo įvairiose tarpeklių vietose, įvairiame aukštyje, vadinasi, tarp jų buvo egzempliorių, kurie priprato prie įvairių sąlygų, be to, kaip žinoma, temperatūrų svyravimai Kazachstane būna rekordiniai.

Beje, šių obelų savybę atlaikyti šaltį ir karštį ir jų gyvybingumą aprašė jau Johanas Siversas. Jis taip pat atkreipė dėmesį į neįtikėtinai tvirtas ir ilgas šių obelų šaknis, siekiančias labai gilius dirvos sluoksnius.

Kaip ji pateko į kitas šalis

Prof. Baris Džuniperas pastebėjo, kad obelų vaisiai milijonus metų vystėsi savo natūralioje aplinkoje, Tian Šanio kalnuose, būtent natūraliai, o ne dirbtinai. Žmonėms prisijaukinus arklius (o tai, kaip žino mokslininkai, pirmą kartą įvyko taip pat Kazachstane), šių vaisių sėklos pradėjo kelionę po visą pasaulį.

Pirklių, kurie patys to nežinodami platino šias sėklas padedant arkliams, judėjimo maršrutas taip pat yra žinomas: per tuos kraštus ėjo Didysis šilko kelias. Obuoliai buvo aktyviai platinami ir vykstant kariniams žygiams, taigi taip jų sėklos pateko į Europą.

Beje, be arklių sėklas galėjo platinti ir lokiai, kurie taip pat ėsdavo laukinius obuolius. O dar, kaip mano mokslininkai, laukinės obelys galėjo plisti už tarpeklio ribų ne tik sėklomis, bet ir per dirvą - jos išmoko leisti ataugas iš šaknų, kurios, kaip žinoma, nuo kamieno gali driektis daugybę metrų į šonus.

O laukinė visų dabar egzistuojančių obuolių rūšių „motina" ir toliau auga Kazachstane. Tai neįtikėtinai atspari ir nereikli rūšis.

Žmonių keliamas pavojus

Deja, nežiūrint to, kad Siverso obelys pergyveno dinozaurus, atsilaikyti prieš žmogų joms yra labai sunku. Kazachstano ekologų duomenimis, per pastaruosius du šimtmečius didžiuliai priekalnių miškų plotai sumažėjo kelis kartus

. Siverso obelų egzistencijai iškilo pavojus, ir praėjusio amžiaus pabaigoje tarptautiniai ekspertai, tarp kurių buvo nemažai garsių mokslininkų, suvokusių obuolių pramotės kaip vertingiausios biologinės medžiagos svarbą, sukėlė aliarmą. Netrukus buvo įkurtas Tarptautinis fondas Siverso obelims išsaugoti.

Kaspijos universiteto (Caspian University) studentai ėmėsi šefuoti šiuos medžius. Jie viename iš Užilės Alatau kalnagūbrio tarpeklių augančias obelis paženklino mikroschemomis, kad galėtų reguliariai stebėti unikalius medžius.

Tyrumo simbolis

Nors, atsižvelgiant į Siverso obels amžių, Džungarijos Alatau (Tian Šanio dalis) tam tikra prasme galima vadinti Edenu, vis dėlto vietos obuolių neverta tapatinti su Biblijos siužetu. Juk nuo senų senovės tiurkų tautos, prie kurių priklauso ir kazachai, obeliai ir jos vaisiams skyrė ypatingą, labai garbingą vietą. Krikščionybėje šis vaisius simbolizuoja Ievos nuopolį, o tiurkams, priešingai, asocijavosi su tyrumu.

Jaunavedžiams būdavo dovanojama obuolių su linkėjimais susilaukti daug vaikų, o dar per vestuves gyvavo tradicija jauniesiems įteikti dvi vieno obuolio puseles kaip jų sąjungos simbolį.

Jeigu jaunos moters nėštumas sutapdavo su pavasariu, jai būdavo patariama palaikyti rankoje žydinčios obels šaką, kad būtų lengva gimdyti ir kad gimtų sveikas mažylis. O prieš pat gimdymą būsimai mamai po pagalve būdavo padedamas obuolys. Nukirsti vaisius vedančią obelį būdavo laikoma didele šventvagyste.