Prieš 5 milijonus metų dėl didžiausio Žemės istorijoje potvynio atsirado jūra: ji egzistuoja iki šiol (vaizdo įrašas)
Maždaug prieš 5 mln. metų Viduržemio jūra buvo daugiausia sausas ir sūrus baseinas, bet tada į ją plūstelėjo tiek daug vandens, kad jis įdubą užpildė vos per kelerius metus, o gal ir mėnesius.
Mokslininkai mano, kad didžiausio potvynio metu į ją išsiliejo apie 1000 kartų daugiau vandens nei į šiuolaikinę Amazonės upę.
Pasak Žemės mokslininko Danielio Garsijos Kastelano (Daniel Garcia-Castellanos) iš Geofizikos instituto Barselonoje ir Sautamptono universiteto geomorfologijos profesoriaus emerito Polo Karlingo (Paul Carling), šią išvadą jie padarė dar 2009 m., tyrinėdami Gibraltaro sąsiauryje iškastą povandeninį kanjoną.
Komanda padarė prielaidą, kad povandeninį kanjoną tikriausiai išgraužė prieš milijonus metų įvykęs didžiulis potvynis.
Jei ši teorija teisinga, vadinamasis Zanklio mega potvynis būtų didžiausias Žemėje užfiksuotas potvynis.
Tačiau tokiai neįprastai teorijai reikia tvirtų įrodymų.
Naujajame tyrime mokslininkai nagrinėjo Zankli epochos nuosėdines uolienas, kuriose užfiksuota, kaip vanduo veržėsi per prarają tarp dabartinės Sicilijos ir žemyninės Afrikos, kad užpildytų rytinę Viduržemio jūrą.
Komanda pažymi, kad naujasis jų darbas iš esmės padėjo tašką istorijai, kuri prasidėjo XIX a. pabaigoje.
Tuomet geologai, tyrinėję druskos turtingas uolienų atodangas aplink Viduržemio jūrą, atrado, kad maždaug prieš 5-6 mln. metų, gerokai prieš paskutiniųjų ledynmečių apledėjimus, įvyko kai kas neįprasto: jūra išdžiūvo.
Mokslininkai šį laikotarpį pavadino „Mesinijos laikotarpiu“, o išdžiūvimą - „Mesinijos druskingumo krize“.
XX a. septintajame dešimtmetyje mokslininkai pirmą kartą išgręžė gręžinį giliai po Viduržemio jūra į Mesinijos etapo nuosėdines uolienas.
Dėl to jiems pavyko padaryti iš karto tris atradimus:
jie aptiko didžiulį druskos sluoksnį po didžiąja dalimi jūros dugno - tai patvirtino, kad maždaug prieš 6 mln. metų, kaip tik tuo metu, kai tektoninės plokštės pasislinko ir jūra iš esmės atsiskyrė nuo Atlanto vandenyno;
virš druskos sluoksnio rasta nuosėdų su fosilijomis iš seklių, mažai sūrių ežerų - tai rodo, kad Viduržemio jūra buvo nuskendusi daugiau nei kilometru žemiau dabartinio lygio;
virš druskos esantys akmeningi sluoksniai staiga perėjo atgal į giliavandenėms nuosėdoms būdingesnius sluoksnius.
Terminas „Zanklio potvynis“ buvo sugalvotas XX a. septintajame dešimtmetyje, siekiant apibūdinti krizės pabaigą, kai mokslininkai iš tikrųjų nežinojo, kas tai buvo ir kiek laiko užtruko, kad užpildytų išdžiūvusį Viduržemio jūros baseiną.
Kitas proveržis šioje teorijoje įvyko 2009 m., kai geofiziniai duomenys parodė, kad didžiulę povandeninę įdubą tarp Atlanto vandenyno ir Viduržemio jūros greičiausiai sukūrė staigus ir katastrofiškas potvynis.
Naujausio mokslininkų tyrimo rezultatai patvirtina šią teoriją. Analizuodami mokslininkai tyrė regioną, kuriame Viduržemio jūros vakarinį baseiną užpildęs vanduo būtų įtekėjęs į dabartinę Afriką ir Italiją jungiančią aukštesnę sausumos keterą, vadinamą Sicilijos slenksčiu.
Jei Sicilijos kalvos ir įdubos taip pat susiformavo dėl didžiulio potvynio, tai iš įdubų pagrindo išplautų uolienų fragmentų turėjo būti rasta ant kalvų viršūnių po daugiau nei 5 mln. metų.
Dėl to komanda rado netvarkingų ir deformuotų uolienų fragmentų.
Toliau mokslininkai sukūrė kompiuterinį modelį, kad atkurtų, kaip vandens srautai galėjo kirsti vieną Sicilijos slenksčio dalį.
Jis parodė, kad upelio tėkmė iš tiesų būtų atkartojusi sraunios kalvos kryptį.
Rezultatai rodo, kad kalvas išraižė 40 metrų ar didesnio gylio vanduo, kurio greitis siekė apie 115 kilometrų per valandą.
Vienoje mokslininkų sumodeliuotoje vietovėje rytinį Viduržemio jūros baseiną per sekundę būtų užtvindę 13 mln. kubinių metrų vandens.
Science Alert
Taip pat skaitykite
Rašyti komentarą