Viena didžiausių Žemės paslapčių: kodėl Šiaurės Sentinelio sala yra pavojingiausia pasaulyje

Antruoju bandymu Džonas vėl bandė pasiekti krantą, po to į jį buvo paleista strėlė, kuri pataikė į jo vandeniui atsparią Bibliją. 

Tada jis suprato, kad geriau pasitraukti. 

Apie tai rašo amerikiečių evoliucijos biologas iš Rutgerso universiteto Skotas Traversas (Scott Travers) žurnale „Forbes“, rašydamas apie šios salos mistiką.

Tačiau kitą dieną Chau nusprendė tęsti savo bandymus, nepaisant to, kad 1956 m. Indijos vyriausybė, siekdama apsaugoti vietinę gentį, uždraudė bet kokius kontaktus su sala.

Kai Chau pavyko įkelti koją į salą, po kelių minučių iš už medžių pasirodė žmonės. 

Žvejai, padėję tyrinėtojui patekti į vietą, matė, kaip jo kūnas buvo velkamas per paplūdimį ir užkastas smėlyje.

„Tačiau 1956 m. draudimas Šiaurės Sentinelo saloje buvo skirtas ne tik tam, kad pašaliečiai būtų saugūs. 

Chau, vedamas misionieriško uolumo, greičiausiai nenorėjo pakenkti Sentinelų salos gyventojams. Tačiau jis nepastebėjo svarbaus jų egzistencijos aspekto“, - pabrėžė Traversas.

Kodėl pašaliniams draudžiama lankytis saloje

Antropologai atkreipia dėmesį, kad Šiaurės Sentinelio salos gyventojai dešimtis tūkstančių metų gyveno beveik visiškoje izoliacijoje. 

Tai reiškia, kad sentikiai nebuvo susidūrę su daugeliu išoriniame pasaulyje paplitusių ligų sukėlėjų, todėl jų imuninė sistema nepasirengusi ligoms, kurias netyčia gali įnešti pašaliečiai.

Todėl Indijos vyriausybė 1956 m. priėmė Andamanų ir Nikobarų salų potvarkį, kuriuo draudžiama keliauti į Šiaurės Watchungo salą ir bet kaip prie jos artintis, kad apsaugotų sentikius nuo infekcinių ligų, nuo kurių jie neturi imuniteto.

Tačiau tai nėra vienintelė draudimo lankytis saloje priežastis, sakė Traversas.

Pasak jo, Indijos vyriausybė tokį įstatymą įvedė siekdama išsaugoti kultūros paveldą ir tradicinį gyvenimo būdą. 

Tiksliau, reglamentas gentainius saugo nuo išorės įtakos, galinčios sutrikdyti jų šimtmečius gyvavusį gyvenimo būdą, užtikrindamas, kad jų papročiai, kalbos ir tradicijos būtų neliečiamos.

Be to, pašaliniai asmenys gali išnaudoti gentis turizmui, moksliniams tyrimams ir išteklių gavybai. 

Todėl, siekiant apsaugoti jų nepriklausomybę, įstatymu draudžiama užgrobti žemę, prievarta užmegzti ryšius ir neleistinai patekti į teritoriją.

Šiaurės Sentinelio sala - kas apie ją žinoma

Sentinelų gentis dešimtis tūkstančių metų gyveno izoliuotai. Salos plotas - apie 60 kvadratinių kilometrų, ji tankiai apaugusi atogrąžų miškais, nėra jokių žemdirbystės ar didelių gyvenviečių požymių.

„Žemę supa plona balto smėlio paplūdimių juosta, kurią skalauja tik dantyti negyvų koralinių rifų likučiai, tarnaujantys kaip natūrali užtvara nuo laivų. 

Skirtingai nuo daugelio kitų Indijos Andamanų salų, Šiaurės Sentinelo salos nepalietė šiuolaikinė infrastruktūra - čia nėra kelių, uostų ar pakilimo takų. 

Iš viršaus Šiaurės Sentinelio sala atrodo nepaliesta, iki pat pakrantės tęsiasi tik tankios džiunglės. 

Tačiau pro medžius matyti vos įžiūrimi siauri takeliai, vos įžiūrimi sentikių judėjimo pėdsakai“, - pasakojo biologas.

Mokslininkai mano, kad sentikiai yra tiesioginiai seniausių žmonių populiacijų, palikusių Afriką ir apsigyvenusių įvairiose Žemės vietose, palikuonys.

Kaip jiems pavyko sužinoti apie salos gyventojus

Visa informacija apie sentikius žinoma antropologo Triloknato Pandito dėka, kuris daugelį metų skyrė vienai iš paskutiniųjų genčių Žemėje, neturinčių sutarties su žmonija, tyrinėti.

„Pirmoji jo ekspedicija į šiaurinę Sentinelio salą 1967 m. pradėjo bandymų atsargiai stebėti jų gyvenimo būdą seriją. 

Tuo metu žinios apie sentikius buvo skurdžios, išskyrus pranešimus apie tai, kad jie aršiai atmeta svetimšalius“, - pridūrė Traversas.

Dešimtmečius Panditas ir jo įgula atsargiai artėjo prie salos krantų, palikdami nedideles dovanas - kokosus, bananus ir metalinius įrankius - tikėdamiesi įgyti pasitikėjimą.

„Sargybiniai reagavo neprognozuojamai. Kartais jie atimdavo aukas lankytojams pasišalinus. 

Kartais iš medžio išskrisdavo strėlės - aiškus įspėjimas laikytis atokiau. Tuomet, 1991 m. sausio 4 d., įvyko kažkas netikėto. 

Iš džiunglių išniro sargybinių grupė ir neginkluota įžengė į vandenį. 

Pirmą kartą jie priėmė kokosus tiesiai iš Pandito komandos. Kai kurie iš jų slėpė juos po pažastimis, tarsi tai būtų vertingas daiktas. 

Kitų izoliuotų genčių duomenys rodo, kad kontaktas gali turėti pražūtingą poveikį jų sveikatai“, - sakė biologas.

Tačiau tokia akimirka buvo trumpa. Panditas pokalbyje su BBC pasakojo:

„Kai dalinau kokosus, šiek tiek atsiskyriau nuo likusios įgulos ir pradėjau artėti prie kranto. 

Vienas jaunas berniukas šturmanas pasidarė juokingą veido išraišką, paėmė peilį ir parodė man, kad ketina nupjauti man galvą. 

Nedelsdamas pašaukiau valtį ir greitai atsitraukiau. Berniuko gestas yra ikoniškas. Jis aiškiai parodė, kad čia nesu laukiamas“.

Nepaisant Pandito pastangų, sentikiai vis dar yra paslaptis, nes jų kalba neišaiškinta, papročiai paslaptingi, o gyvenimo būdas beveik nepakitęs jau tūkstančius metų.