Nacionalinė mokslinė - praktinė konferencija, skiriama Vilhelmo Storosto Vydūno 156-osioms metinėms

Nacionalinė mokslinė-praktinė konferencija

Į SVEIKĄ GYVENSENĄ IR SKAIDRIĄ BŪTI VYDŪNO KELIU-2024

ĮPRASMINTA ATMINTIS ŽINIŲ SKLAIDOJE

Skiriama Vilhelmo Storosto Vydūno 156-osioms metinėms

2024 m. kovo 22 d., KU Aula MAGNA (PC Studlendas), H. Manto g. 90-2, Klaipėda.

9:00 – 10:00 DALYVIŲ IR SVEČIŲ REGISTRACIJA

KU Aula MAGNA (PC Studlendas) – I aukšto fojė.

PLENARINĖ SESIJA

KU Aula MAGNA (PC Studlendas), Herkaus Manto g. 90-2, Klaipėda,

I aukšto konferencijų salė,

Moderuoja: prof. dr. Rita Vaičekauskaitė ir prof. dr. Algimantas Kirkutis.

Organizuoja: Klaipėdos universitetas, Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas, Vydūno draugija.

Tradicinė ilgametė konferencija, kurioje bus filosofo, edukologo, sielos bei kūno sveikatintojo Vilhelmo Storostos Vydūno minties palikimo perdavimas, tęsiama šviečiamoji veikla Lietuvos žmonėms, lietuvių tautai ir valstybei.

Konferencija skirta visiems besidomintiems įvairiais sveikatos stiprinimo ir tausojimo klausimais. Konferencijos metu ne tik galėsite paklausyti įdomių pranešimų, bet ir padiskutuoti rūpimais klausimais.

Sveikatos dirbtuvėse ir laboratorijose galėsite ne tik įsigyti įvairių sveikatinimo priemonių ir produktų, bet ir galėsite susipažinti su įvairių sveikatos produktų kūrimo procesais (aromoterapijos ir kitais).

KU mokslininkų pagalba galėsite atlikti Jums aktualius sveikatos išteklių matavimus (fizinis pajėgumas, reakcijos greitis, pedografija, jėgos matavimai ir kitus).

Plenarinė sesija 10:00 – 12:00 val.

Konferencijos sekcijų pranešimai 12.30 – 15.15 val.

Konferencijos sekcijos:

1. Sveikatos ir socialinės gerovės link;

2. Filosofiniai sveikos gyvensenos aspektai;

3. Visuomenės sveikata ir fizinis aktyvumas;

4. Papildomoji ir alternatyvioji sveikatos priežiūra.

VAKARINĖ KONFERENCIJOS DALIS - KU Stasio Vaitekūno auloje, Herkaus Manto 84 - 16:00 val. 

Dalyvavimas konferencijoje nemokamas.

Klausytojams, pageidaujantiems gauti kvalifikacijos kėlimo pažymėjimus, kaina 5 eurai.

Klausytojų registracija vyksta iki kovo 21 d.

Kontaktinis asmuo:

Klaipėdos universitetas, Sveikatos mokslų fakultetas,

Plėtros ir tarptautinių ryšių prodekanė Diana Saveikienė,

Tel. +370 46 398 565,

El. paštas [email protected].

„Vydūnas buvo vienas iš pirmųjų globalizacijos pranašų Lietuvoje ir bene daugiausiai apie ją kalbėjo ir rašė. Tiesa, jis niekur nevartojo “globalizacijos” termino, nes jo paprasčiausiai nebuvo ano meto lietuviškoje terminijoje.

Jeigu sutiksime su tuo, kad Vydūnas pirmasis iš lietuvių kultūros veikėjų atkreipė dėmesį į globalius dalykus, galėsime teigti, jog globalizacijos problematika į mūsų intelektualinę „apyvartą“ atėjo pačioje XX a. pradžioje.

Pirmųjų jo didžiųjų dramų „Probočių šešėliai“ ir „Amžina ugnis“ atskiros dalys buvo Tilžėje vaidinamos jau nuo 1901 ir 1902 m., o ištisi šių dramų tekstai išleisti atitinkamai 1908 ir 1913 metais.

Veikalai buvo skirti tada itin aktualiai tautos atsigavimo bei laisvėjimo problematikai.

Tačiau ji čia jau buvo įpinta į globaliųjų pasaulio vyksmų kontekstą ir jame sprendžiama.

Nuo pat savo kūrybos kelio pradžios Vydūnas į visus vyksmus – tiek pasaulinio masto, tiek lokalaus – žvelgė būtent kaip į globalius, t. y. kaip į teologiškai sąlygotas kosminio vyksmo apraiškas.

„Man visas pasaulis, visas gyvenimas išrodo simboliu didžiosios gyvybės, iš kurios jis kyla.

Pavieni žmonės, pavienės tautos, net amžiai yra mano akyse ypatingi Didžiojo Slėpinio reiškiniai“, – rašė Vydūnas 1912 m. minėtos dramų trilogijos „Amžina ugnis“ įvadinėse pastabose.

Tiek šiose abiejose trilogijose, tiek ir kituose didžiuosiuose to paties žanro kūriniuose – „Jūrų varpuose” ar „Pasaulio gaisre“ – filosofiškai apmąstoma tautos būties prasmė globalioje visuotinybės tėkmėje, atskleidžiamas jos sandūros su šia tėkme dramatiškumas."

„Bet kur žmonės kaip nors sugyvena, jeigu ir skirtingo tautiškumo, čia karų tarp jų nėra. Ir iš to spręstina, kad nebūtų karų, jeigu visa žmonija pasidarytų vieninga ir kiekviena jos dalis linkėtų kitam tarpimo ir gerbūvio, jeigu visi žmonės išmanytų, kad žmonijos vieningumą pasiekti tegalima žmonių taurėjimu“, – aiškino Vydūnas tuoj po karo (3, 438).

Vaclovas Bagdonavičius

VALDŽIAVA IR TAUTA

Taip, kaip aiškinta, turėtų valdžiavos kurtis. Jos turė­tų tarsi dygti iš kilniausių tautos jėgų. O jų uždavinys vien teturėtų būti tarnauti atskirų žmonių pažangai.

Valdžiava turėtų būti tautos namas, tautos vaikų mokykla. Valdžiava turėtų vien tam susidaryti ir tam išlikti.

Bet, įsižiūrint į šios dienos valdžiavas, pasirodo, kad taip labai retai tėra.

Berods tikima valdžiavą esant naudingą žmonėms. Taip jiems esą smagiau gyventi. Valdžiava ginanti žmones prieš svetimus skriaudėjus, duodanti jiems visokių lobių arba padaranti žmogui galima lobio įgyti. Valdžiava rūpinanties žmonių pažanga.

O visa tai yra iš dalies ir teisinga. Vienok, akyliau visa mėginant, pasirodo, kad valdžiavai vienas dalykas, kurs su visu tuo nieko bendro neturi, yra svarbiausias.

Gyvenimas yra judėjimas. Nuolatai kiekvieno žmogaus padėtys pasidaro kitokios. Iš to išeina, kad didžiausiam valdžiavos gyventojų skaičiui kitokioj tvarkoj gyventi būtų smagiau.

Ir todėl valdžiavos tvarka iš lengvo taipo jau turėtų kisti, jeigu ji neturėtų minėto tikslo ir būtų augusi, kilusi iš aukščiausios žmonių sąmonės.

Bet nėra taip. Ir tame randasi labai stebėtinas da­lykas. Kliudymas kitų pažangai dažnai nėra skaitomas taip didžiu nusidėjimu, kaip kitinimas valdžiavos tvarkos. Nelaikoma ji priemone, bet tikslu.

Visas valdžiavos sun­kumas griūva ant to žmogaus, kurs jos tvarką norėtų kaip noris taisyti. Kad jis ją norėtų pat tokią padaryti, kad ji taptų tinkamesnė žmonių pažangai. Berods kartais tūli žmonės nori valdžiavą taisyti, o ją tik ardo.

Skirtu­mą tarp tų dviejų darbų būtinai reikia suprasti.

Minimą valdžiavos apsireiškimą dar geriau pastebint, pasirodo, kad ji remiama ypačiai dviejų priešingų srovių, bet vienu ir tuo pačiu tikslu.

Valdžiavos tvarka ir vieni, ir antri nori naudoties smagiam, vangiam gyvenimui. Valdžiava taip verčiama nebūti dalyku visų žmonių ge­rovei, tai esti jų pažangai šelpti, bet antraip, kelių žmo­nių smagumui, o tai esti pažangai stabdyti.

Viena srovė yra pasistengimas valdančiųjų, antroji tūlų valdomųjų. Taip tiedvi priešingi srovi tik geidžia valdžiavos galybę savo naudai, savo smagumui ir ramumui savintis.

Žmogui, kurs jaučiasi esąs kūnu, smagiau yra tojo palinkimus pa­sekti; o tai yra tingumas, sunkumas.

Tos jėgos su didžiu gyvumu dirba, kad visas valdžia­vos jėgas savo tikslams krūvon sutrauktų. Ir todėl matyti visose valdžiavose žmonių pasistengimas žymią vietą valdžiavoj įgyti. 

O tuo lygiai norima kitus savo galiai pavergti.

Taip valdžiavos tvarka pasidaro vyriausiai tuo žymi, kad ji kaip ypatingas sūkurys visų valdžiavos gyventojų jėgas traukia į vieną vidurį, iš kurio tos jėgos vartoja­mos vien tam viduriui ir jo sunkumui prieš visus gyven­tojus tvirtinti.

Nėra didžio skirtumo, ar būtų tas vidurys vienas žmo­gus ar keli, ar būtų valdžiava monarchija ar respublika. Visos pasirodo ne auginimo dalyku, bet varžymų, pri­spaudimo, naudojimo įrankiu.

Vienok ir valdžiavos jėgų priešingumas, ir tas tų jėgų traukimas į vieną vidurį nėra visiškai blogu dalyku.

Kurs nori žymią vietą įgyti arba šiaip pasidaryti žinomas, negali tai kitokiu būdu, kaip ki­tiems patarnavus. Be to, reikalinga vis dar didžiausiam žmonių skaičiui prievartos ar nors raginimo.

O tūliems būti ir pavergiamiems ir naudojamiems. Be to, juose ne­pabustų pats žmoniškasis pasijautimas.

Jie nepradėtų stengtis prieš skriaudą ir nesukiltų. Taip ir visi žmonių atbulumai negali sutrikinti pažangos įstatymų veikimą.

Vienok su visu tuo valdžiava pasilieka tik paviršuti­nišku dalyku. O pasekant tūlų valdžiavų istoriją, pasirodo tai dar aiškiau.

Valdžiavos yra gimusios iš lengvo iš ga­lybės troškimo. Ne tik senovėje, bet ir paskiausiuose am­žiuose ne vienas žmogus, kurs savyje jautė galybę kitiems pavergti, kūrė valdžiavą.

Berods kalbama ir apie silpnų­jų apgynimą. Vienok toks apgynimas yra dažnai tik galy­bės pasimėgimas, o ir norėjimas tokiu būdu savo galybę didinti. Europoj nėra beveik nė vienos valdžiavos, kuri nebūtų taip atsiradusi.

Taip valdžiava yra visai kitokios kilmės negu tautos gyvenimas. Tasai yra augęs kaip gyvas dalykas. Valdžia­vos darėsi kaip kits žmogaus gaminys.

O dargi kaip tik­tai laikinis. Valdžiavos kūrimo priežastis nėra nei kilni, nei šventa ir nei graži.

Todėl valdžiavos paprastai ir ne­patenka ilgai. Susilaukia tai šimtą, tai kelis šimtus metų. Bet tautos auga per tūkstančius metų, gal per nesuskaito­mus amžius. Tautos yra medžiai, valdžiavos tiktai padar­gai.

Kad kartais valdžiava ilgiau patenka, tad ji tikrai kur­ta dėl kitos priežasties. Ji yra augusi iš tautos valios ir palinkimų. Bet tokių valdžiavų šiandien retai terasi.

O tame jos labai skiriasi nuo senovės valdžiavų. Mūsų lai­kais tūlos valdžiavos aprėpia kelias tautas. Ir lygiai toms tos valdžiavos pasirodo ne augusiu dalyku, bet joms už­mestais pančiais.

Vydūnas. Mūsų uždavinys. Tautos išlikimas

https://svmf.ku.lt/vyduno-konferencija-2024