„Aš nebijau nieko“: istoriją sukūrusi mūsų krepšinio žvaigždutė – neeilinio pasitikėjimo

Tai – Danielė Paunksnytė. Iš Mažeikių kilusi aštuoniolikmetė tarp dvejais metais vyresnių merginų atkarpomis tiesiog darė, ką norėjo, ir tapo tikra Europos čempionato žvaigžde.

Gynėja fiksavo 17,9 taško, 6 atkovotų kamuolių, 2,9 rezultatyvaus perdavimo ir 17,6 naudingumo balo statistiką, o mače su Izraeliu visai Europai parodė, kokio tai lygio talentas.

Danielė tiesiog liepsnojo: per 35 minutes pelnė 43 taškus (2/4 dvit., 8/11 trit., 15/17 baud.), atkovojo 9 ir perėmė 2 kamuolius, išskirstė 4 rezultatyvius perdavimus, 3 sykius suklydo, dukart prasižengė bei įsirašė 48 naudingumo balus.

43 taškai – visų laikų dvidešimtmečių čempionato rekordas. Būnant aštuoniolikos. Taip, aštuoniolikos!

D.Paunksnytės vedamos lietuvės sukūrė tikrą pelenės istoriją – niekam nesitikint nužygiavo iki pat finalo ir pasidabino sidabru, o mažeikiškė buvo išrinkta į simbolinį pirmenybių penketą.

Krepšinio bendruomenė jau kurį laiką kalba, kad tai yra dar viena Lietuvos moterų krepšinio viltis, o pati Danielė spinduliuoja ramybe ir didžiuliu pasitikėjimu savimi.

„Aš tikrai galiu atlaikyti spaudimą, nes jaučiu, kad turiu tokius šaltus nervus. Galiu prisiimti iniciatyvą, man tikrai nėra sunku. Aš nebijau nieko“, – ramiu veidu prieš būrį žurnalistų pirmadienio naktį su sidabru ant kaklo mintis dėstė Danielė. Pasitikėjimas – reto lygio būnant aštuoniolikos.

– Kaip jautiesi po čempionato ir su medaliu ant kaklo?

– Nei mes pačios tikėjome, nei kas nors mumis tikėjo, bet kiekvienose rungtynėse tiesiog atidavėme visą save, įdėjome visas pastangas, padėjome širdį aikštelėje ir turime medalį.

– Nerealus pasitikėjimas savimi, tie tritaškiai lemtingu metu. Iš ko to semiesi?

– Čia tiesiog esu aš. Aš niekada nebijau prisiimti atsakomybės, nes galiu užbaigti atakas, kai to labiausiai reikia. Pati jaučiu, kai tai reikia daryti.

– Kada atsirado tas tikėjimas, kad jūs galite padaryti kažką šiame čempionate?

– Kad galime padaryti, pajutome po laimėtų rungtynių prieš Izraelį.

– Teko kalbėtis su tavo mama. Ji papasakojo, kaip tave vežiojo iš Mažeikių į Plungę, gyveno tavo ritmu, neskaičiavo valandų. Kiek jai esi dėkinga ir kiek ji paaukojo dėl tavęs?

– Mama ir tėtis labai prisidėjo, vežiodavo mane ketverius metus iš Mažeikių į Plungę. Nemanau, kad dauguma tėvų tai darytų, bet jie tiesiog mane vežiodavo beveik kiekvieną dieną. Mama visuomet buvo tas ramstis, į kurį aš galėdavau atsiremti ir galėdavau viską išsipasakoti. Ji labai padėjo man ir iki dabar labai padeda.

– Kaip, tavo akimis, atrodė 43 taškų pasirodymas, kur kone nieko negalėjai pramesti?

– Atrodė, kad buvau atsijungusi. Į rezultatą kartais vis užmesdavau akį, bet tiesiog žaidžiau taip, kaip paskutines rungtynes. Mes tikrai bandėme išvengti prancūzių ir man tai pavyko padaryti. Kai komandos atmosfera yra pasakiška bei aš jaučiu pasitikėjimą iš komandos, trenerių, tiesiog taip išėjo.

– Su Sintija Aukštikalnyte buvote lyderės, tačiau abi žaidėte traumuotos. Kas vijo tą baimę šalin?

– Kai žaidžiu aikštelėje, viskas užsimiršta. Jokių skausmų, aš nieko nebejaučiu. Tiesiog žaidžiu, atiduodu visą save, nes mano visa koncentracija būna aikštelėje.

– Esi laikoma viena perspektyviausių Lietuvos krepšininkių ir dabar tave pamatė dar daugiau žmonių. Ar esi pasiruošusi atlaikyti tą spaudimą?

– Aš tikrai galiu atlaikyti spaudimą, nes jaučiu, kad turiu tokius šaltus nervus. Galiu prisiimti iniciatyvą, man tikrai nėra sunku. Aš nebijau nieko.

– Kaip jautiesi per trumpą laiką sužaidusi tokį skaičių rungtynių?

– Jaučiuosi pavargusi ir pasiilgusi mamos maisto.

– Ko labiausiai pasiilgai?

– Šaltibarščių.

– Kiekvienam Jordanui reikia Pippeno. Ką gali pasakyti apie Sintiją Aukštikalnytę?

– Mes su ja dažnai vakarais po kiekvienų rungtynių kalbėdavome. Mes vis tiek su ja pasižiūrėdavome rungtynes, analizuodavome, ką galėjome padaryti kitaip. Kadangi ji buvo kapitonė, turėjo žodžio galią pasakyti visiems. Mes viena kitą puikiai papildome.

– Ar matai save 2027-ųjų Europos čempionate jau su moterų rinktinės marškinėliais?

– Dar reikia išgyventi tuos dvejus metus, bet jeigu taip dirbsiu, stengsiuosi ir atiduosiu visą save, manau, kad viskas yra įmanoma.

– Kokias svajones tau atrakino ši pergalė?

– Labai norėjau iškovoti auksą, nes patekome į finalą. Anksčiau žiūrėdavau juos ir galvodavau: „Koks jausmas yra žaisti finale?“ Pati negalėjau patikėti, kai žaidėme finale. Nes pilna arena, visos komandos žiūri, visos palaiko. Buvo labai smagu. Norėčiau dar kartą tą patį pakartoti.

– Mažeikiai yra laikomi sporto talentų gardeliu. Kaip tavo kelias prasidėjo šiame mieste?

– Tame gardelyje buvau nemažai. Kokias tik Mažeikių aikšteles rasdavau, visur žaisdavau.

– Ar tiesa, kad vietoje lėlių mama tau pirkdavo krepšinio kamuolius?

– Ne tik krepšinio, būdavo visokių kamuolių, bet taip.

– Kas lėmė, kad krepšinio kamuolys liko tas pagrindinis?

– Mes tiesiog pradėjome eiti į krepšinio rungtynes, žiūrėti daugiau. Aš labai užsikabinau. Mokykloje supratau, kad krepšinyje neblogai viską darau. Ir tuomet mane pasikvietė į vaikinų komandą. Tuomet žaidžiau su vaikinais ir išvažiavau į Plungę.

– Patekai į čempionato simbolinį penketuką. Ką jis tau reiškia?

– Reiškia labai daug ir suteikia dar daugiau papildomos motyvacijos, kad nesvarbu, kiek tau metų. Nesvarbu, kad esi dviem metais jaunesnė tame čempionate. Tai suteikia man dar daugiau motyvacijos. Atrodo, kad aš galiu ne vien tik tarp savo metų, galiu ir su vyresnėmis žaisti.

– Kiek svarbu tau laisvė aikštelėje, kuomet treneriai tau duoda jos?

– Krepšinio aikštelėje man nepatinka būti įstatytai į rėmus. Visuomet noriu kurti. Noriu daryti kažką kitaip nei yra sakoma. Man pasako derinį, bet aš ieškosiu iš to derinio kitų variantų, nes man tai tiesiog patinka daryti. Manau, kad čia yra visas krepšinio grožis.