Atgimusios irkluotojų įgulos treneris: „Olimpinėse žaidynėse silpnų nėra“

Tokijo olimpinėse žaidynėse ketvirtąją vietą iškovojusių Mildos Valčiukaitės ir Donatos Karalienės treneris Virgaudas Leknickas, atėjęs susitikti su Tokijuje dirbančiais Lietuvos žurnalistais, šyptelėjo: „Prieš tiek mikrofonų dar nesu stovėjęs.“

Nemažai talentingų irkluotojų išugdęs patyręs specialistas neslepia, kad jį užgriuvo labai didelė atsakomybė, kai buvo nutarta būtent šiam treneriui patikėti atgimusią Rio de Žaneiro bronzinių prizininkių įgulą.

„Negalvojau, kad merginos mane priims taip, kaip priėmė. Bet mes greitai radome bendrą kalbą, didelių konfliktų nebuvo ir rezultatas rodo, kad viskas buvo normaliai“, – teigė buvęs irkluotojas, išugdęs ir Rio de Žaneire bei Tokijuje startavusį Dominyką Jančionį.

– Treneri, kaip apibendrintumėte savo auklėtinių pasirodymą olimpinėse žaidynėse?

– Gerai. Juk mes pradėjome darbą tik po Naujųjų. Donata į irklavimą grįžo po trejų su puse metų pertraukos. Milda buvo po sunkios stuburo operacijos. Buvo net kalbama, kad ji iš viso negalės sportuoti. Jau tai yra stebuklas. O jei jos būtų užsikabinusios medalį, tai būtų kažkas iš fantastikos srities.

Visi žino, kad į olimpines žaidynes nevažiuoja lūzeriai, važiuoja stipriausios komandos. Tai ne pasaulio, ne Europos čempionatas, o olimpinės žaidynės. Silpnų čia nėra.

Aišku, gal mes iki galo nespėjome padaryti viso darbo, buvo problemų, bet tai yra sportas. Tikrai nepagavome to, kas pavyko Lietuvoje, per pratybas. Galbūt mes neturėjome tokių sąlygų, kaip kitos komandos, jie turėjo daugiau laiko aklimatizacijai, prisiirklavimui.

O mes keletą dienų neturėjome galimybės treniruotis ant vandens. Gal ir tai turėjo įtakos. Bet, manau, jos sustartavo šauniai. Parodė geriausią laiką šį sezoną.

Milda ir Donata yra vienintelės iš praėjusių olimpinių žaidynių įgula, patekusi į A finalą. Jų rezultatas stabilus. Gal tik laimės pritrūko.

– Gal jau nagrinėjote finalo įrašą?

– Ne. Ir gyvai nemačiau, tik startą.

– Milda, kalbėdama po finišo, ištarė žodį stebuklas. Dėl pačių varžybų, dėl ketvirtosios vietos. Sutinkate su ja?

– Ji gal apie stebuklą kalbėjo turėdama galvoje, kad sugrįžo į sportą. Nes dar pavasarį buvo klaustukų dėl jos. Kai pradėjome treniruotis, aš ją tiesiog saugojau, bijojau jai duoti krūvio, nes žinau, ką reiškia stuburo traumos ir operacijos. Bet ji sako: „Treneri, nesijaudinkite, aš jau pasiruošusi, aš viską galiu.“

Merginos – maksimalistės. Abi – lyderės. Na ir žinote – dvi lyderės komandoje. Jas suvaldyti labai sunku, bet kol kas pavyksta.

– Kai Donata pernai rudenį paskelbė apie sugrįžimą į profesionalų sportą, ar tikėjote, kad jai pavyks taip sugrįžti, kad per pusę metų būtų pasirengusi olimpinėms žaidynėms?

– Donata yra unikalus žmogus. Puikus pavyzdys jauniems sportininkams. Dėl požiūrio į darbą, į sportą, į gyvenimą. Juk ji turi ir šeimą, vaikus. Bet spėja visur.

Po treniruotės skuba į Vilnių, pabūna su vaikais, po pietų vėl atvažiuoja į treniruotę Trakuose.

Manau, kad pas ją sporte dar viskas prieš akis, visi geriausi rezultatai ir aukšti pasiekimai. Duok Dieve sveikatos tik. O sveikatos ji turi labai daug.

– Po finišo jautėsi, kad merginos nusivylusios. Ar dabar jau jos perėjo į tą fazę, kai gali džiaugtis ketvirtąja vieta? Ar joms, kaip maksimalistėms, tai trunka ilgiau?

– Atvirai pasakysiu – Donata tikėjo medaliu. Milda gal truputį abejojo. Du vakarus su ja kalbėjome, kad jos tikrai gali kovoti dėl medalių. Ir, man atrodo, Milda patikėjo, kad gali.

Bet matėsi, kad finišas buvo kiek pasyvesnis, nei anksčiau. Jų finišas būdavo ugningas. Tos pusantros sekundės, skyrusios nuo trečiosios vietos, galėjo būti išimtos.

– Donata sakė, kad joms pritrūko ketverių metų ruošiantis olimpinėms žaidynėms. Žinant, kad Paryžiaus žaidynės jau už trejų metų, ar galima tikėtis, kad tuos trejus metus jos dirbs kartu?

– Dėl artėjančių metų nieko negaliu pasakyti. Gal kuri nuspęs gimdyti, gal kurs šeimą. Galėčiau sakyti, kad bus vienaip ar kitaip, bet čia yra gyvenimas, negali nuspėti. Susidėlios mintys, susidėlios prioritetai.

Tada ir žiūrėsime. Aišku, laiko iki kitų žaidynių yra nedaug, žiūrėsime, kaip viskas klostysis.

– Ar Lietuvoje šiai įgulai jau atsiranda konkurenčių, galinčių pakutenti padus?

– Kol kas ne. Yra jaunių, jaunimo, bet kol kas tai dar ne tas lygis.

Archyvų nuotr.

D.Karalienė ir M.Valčiukaitė Tokijo žaidynių finale./ Nuotraukos autorius: Vytautas Dranginis

Sidebar placeholder