Fanų tribūnoje dažnai sutinkamas Laurynas Kasčiūnas įpročio nekeis: „Geriausia mano apsauga – „Pietų IV“
15min pasidomėjo, ar šis įprotis nesikeis 42-ejų vilniečiui tapus krašto apsaugos ministru.
Kovo 25-ąją po nemažai aistrų sukėlusio kėdžių perstumdymo konservatyviajame šalies politikos sparne L.Kasčiūnas plačiai atvėrė senamiesčio širdyje esančių rūmų duris.
Jautrus visam Baltijos šalių regionui laikotarpis ir kontekstas jauną politiką katapultavo į vieną strategiškai svarbiausių pozicijų, tačiau L.Kasčiūnas tikina, kad įpročių ir pomėgių naujas karjeros etapas pernelyg nesusiaurins.
„Vilniaus „Žalgirio“ sirgaliumi save laikau maždaug nuo 1997-1998 metų. Nors ir sovietmečiu tėvas kelis kartus buvo pasiėmęs mane į legendinio „Žalgirio“ rungtynes, aktyviau lankytis centrinėje tribūnoje pradėjau būtent tuo laikotarpiu su vyresniu broliu.
Esu lazdynietis, o tuo metu čia žaidė „Panerio“ klubas, tad vaikystėje netgi labiau palaikiau būtent šią komandą. Buvo smagus kolektyvas, žaidė Stasys Danisevičius, 1992-aisiais klubas laimėjo A lygos sidabro medalius, nedaug trūko. Visgi ši istorija baigėsi liūdnai ir tada jau atėjo „Žalgirio“ laikas.
O „Žalgiris“ yra „Žalgiris“. Apie 2000-uosius jau dažnai lankiausi „Pietų IV“ tribūnoje, o lūžis įvyko per pirmąją išvyką. Ji pasitaikė ne šiaip sau, o gana sudėtinga – į Lenkiją, į Chožuvą, akistata su vietos „Ruch“.
Istorija tokia, kad lenkų fanai čia nuo mūsų vyrų stipriai gavo į kaulus, tad ir „Pietų IV“ vizitas ten sulaukė didžiulio atgarsio. Visada mėgstu pajuokauti, kad per savo politinę karjerą esu matęs labai daug apsaugos, visokių eskortų ir palydų, bet dar niekada policijos nebuvo tiek, kiek tuomet.
Lenkai pasitiko mus likus šimtui kilometrų ir visada lydėjo. Vietos fanai persekiojo tiek tuomet, tiek po rungtynių, tačiau jokio esminio konflikto neįvyko – artėjant prie Varšuvos jie patys atitolo, nes vietos „Legia“ irgi nėra jų draugai“, – 15min pasakojo L.Kasčiūnas.
Kadangi tuo metu „Žalgirio“ fanai sudarė ir didžiąją dalį Lietuvos rinktinės aktyviausių sirgalių tribūnos, L.Kasčiūnas nejučia įsitvirtino ir joje.
„Man patinka graži mūsų fanų tradicija, kad nepaisant visų nesutarimų tarp klubų sirgalių, žaidžiant rinktinei visos grupės susivienija ir palaiko nacionalinę komandą vieningai. Taip buvo tais laikais, taip yra ir šiuo metu“, – pasakojo krašto apsaugos ministras.
Pirmoji būsimo politiko išvyka su nacionaline rinktine įvyko 2004-ųjų rugsėjį. Tuomet Šarlerua mieste lietuviai 1:1 sužaidė su Belgijos rinktine, o išlyginamąjį įvartį pelnė dabartinis Lietuvos rinktinės vyriausiasis treneris Edgaras Jankauskas.
Įsimintiniausia išvyka L.Kasčiūnas vadina vizitą į Klužą. Šiame mieste mūsiškiai sensacingai pradėjo 2010 metų pasaulio čempionato atranką, 3:0 nugalėdami Rumuniją.
„Tikrai įspūdinga kelionė ir įspūdingas rezultatas. Apskritai, tas atrankos ciklas į 2008-aisiais vadovaujant Jose Couceiro buvo vienas įsimintiniausių. Dažnai keliavau su komanda, tuomet buvau Prancūzijoje, Austrijoje...“, – prisiminė krašto apsaugos ministras.
Kiekvieną sezoną politikas su Lietuvos ar „Žalgirio“ sirgaliais stengiasi nuvykti į 4-6 išvykų rungtynes.
„Turiu sąsiuvinį, kuriame fiksuoju visas savo keliones. Jų su palaikomomis komandomis jau yra beveik penkiasdešimt“, – atskleidė pašnekovas.
Paklaustas, ar krašto apsaugos ministro portfelis L.Kasčiūnui nebus priežastis sumažinti savo vizitus į aktyviausių fanų tribūną, pirmiausia saugumo sumetimais, politikas turi aiškų ir gana kategorišką atsakymą.
„Pradėkime nuo to, kad krašto apsaugos ministras jokios apsaugos neturi. Atskleisiu, kad būdamas ministru jau trečią dieną išvykau į išvykos rungtynes su „Pietų IV“ į Kauną mače su „Kauno Žalgiriui“. Viskas gerai, problemų dėl saugumo tikrai nėra. Geriausia mano apsauga yra „Pietų IV“.
Taigi problemų dėl to tikrai nėra ir nebus. Vienintelis rūpestis – laikas, nes jo užimtoje darbotvarkėje surasti vis sunkiau. Dažniausiai laisvą turiu tik sekmadienį, reikia laiko skirti ir šeimai. Taigi reiks suktis, bet įsibėgėjus manau susidėliosiu planus ir vėl sugrįšiu į tribūną“, – svarstė L.Kasčiūnas.
Ministras prisipažino, kad palaikydamas mėgstamas komandas keletą kartų buvo patekęs ir į gana pavojingas situacijas.
„Akivaizdžių susirėmimų ar rimtų muštynių kol kas nebuvo, bet kelionė į Insbruką, kur Lietuva 2009-aisiais žaidė su Austrija, buvo karštoka. Išlipome kažkur prie stoties, apsižodžiavome su vietiniais ir kažkaip staiga jų atsirado labai daug, tad teko prasileist truputį...
Nieko baisaus, bet gavau smūgį į žandą iš kumščio su žiedu. Veidas buvo prakirstas ir įdomiausia, kad po to savaitgalio iš karto pradėjau darbą pas Seimo pirmininkę patarėju. Prisimenu, kad su prakirstu žandu sėdėjau posėdyje, kuriame susitikome su tuometiniu Europos parlamento prezidentu Jerzy Buzeku“, – įdomią istoriją prisiminė L.Kasčiūnas.
Taisyklėse, kurios galioja fanų tribūnoje ir politikoje, ministras įžvelgia taip pat panašumų.
„Galima žvelgti filosofiškai. Viena vertus, tribūnoje tu jauti vienybę ir palaikymą, ko politikoje kartais trūksta. Bet ir vienur, ir kitur gini savo spalvas, savo valstyb
Fanų tribūnoje istoriškai dažniausiai renkasi tie, kurie gali pastovėti už savo bendruomenę, ideologiją ar komandą. Ir aš manau, kad tai yra tie patys žmonės, kurie ištikus nelaimei pirmiausia stotų kovą ir gintų savo šalį. Ir tas yra įrodyta ne kartą. Galima paimti tos pačios Ukrainos pavyzdį“, – kalbėjo ministras.
Rašyti komentarą