Į sporto istoriją įėjęs neregys plaukikas Edgaras Matakas: tuo momentu galvoji, kad tai yra gyvenimo pabaiga

„Kiekvieną rytą primenu sau, dėl ko aš tai darau, ką jaučiu ir kodėl man plaukimas toks svarbus dalykas. 15 metų netekau regėjimo, pusę metų išgyvenau depresiją, kuri linko į savižudybę.

Nuo to momento, kai atsistoji, supranti, kad esi stiprus ir gali padaryti labai daug ką“, – šį antradienio vakarą LNK laidoje „Bus visko“ kalbės Edgaras Matakas.

Edgaras Matakas plaukimo sporte atsirado tėvų dėka, jie savo sūnų norėjo išmokyti plaukti ir saugiai jaustis vandenyje.

Jaunas vyras prisipažįsta – buvau apkūnus, tekdavo klausytis pakelto trenerio balso, todėl motyvacijos nebuvo daug.

Sudalyvavęs pirmajame savo čempionate ir užėmęs paskutinę vietą, užsispyrusiu charakteriu nuo mažens pasižymintis berniukas užsibrėžė tikslą tapti čempionu.

Tai užtruko vos vienus metus – ir medalis buvo jo rankose.

Vyras prisimena skaudžiausią gyvenimo patirtį – suvokimą, jog daugiau niekada nebematys.

Kad gali taip įvykti, žinojo tik jo tėvai. Jaunuolis nesuprato, jog jį kamuojanti glaukoma gali atimti spalvas ir užtemdyti pasaulį.

15 metų matęs pasaulį ir vieną dieną to staiga netekęs vaikinas išgyveno visus įmanomus jausmus, kuriuos galima patirti, bei prisipažįsta, kad tai apvertė jo pasaulį, o viduje pagimdė milžinišką baimę.

„Tuo momentu galvoji, kad tai yra gyvenimo pabaiga, pats negali niekur nueiti, negali pats apsipirkti, bijai net į tualetą nueiti vienas.

Man tuo momentu net nerūpėjo joks plaukimas, niekas, nes aš bijojau visko.

Kai pirmą kartą liepė paimti baltą lazdelę ir mokytis su ja, bijojau ją paimti ir kažkur eiti, nes bijojau sulaukti patyčių.“

Šis periodas tęsėsi ne vieną mėnesį, o mintys apie prarastą gyvenimo prasmę aštrėjo ir įgavo kitą pagreitį. Jaunas vyras pasiryžo blogiausiam scenarijui, dėl kurio sėkmingos baigties šiandien yra dėkingas savo šeimai.

Edgaras buvo sustabdytas ir išgelbėtas.

O šis įvykis tapo pasiektu dugno tašku, nuo kurio buvo galima pradėti atsispirti.

„Bijodavo mane vieną palikti, nes nežinai, kas tuo momentu susisuks tavo galvoj, bet džiaugiuosi, kad jie buvo visada šalia ir su manim išgyveno visą tą sunkumą“, – apie šeimos ir trenerių pagalbą kalbėjo sportininkas.

Vėl pradėjęs lankyti baseiną Edgaras atsidavė sportui ir nusprendė siekti rezultatų.

Treniruočių metu vyras negailėdavo savęs ir treniruodavosi taip, kad baseine palikdavo paskutines jėgas – kartais iš jo net išlipti nebegalėdavo.

Taip treniruodamasis vyras atsitiesė, o savo stiprybę ir vėl surado sporte. Edgaras Matakas, iškovojęs Tokijo paralimpinių žaidynių bronzos medalį, tapo antruoju istorijoje paralimpiniu prizininku lietuviu šioje sporto šakoje.