Klaipėdietės įspūdžiai Australijoje: kalnai, kengūros ir alinančios treniruotės

Ji su Lietuvos sportinio ėjimo rinktine dalyvavo daugiau nei mėnesį trukusioje treniruočių stovykloje Australijoje, varžėsi su įvairių pasaulio šalių olimpietėmis ir planetos rekordininkėmis, išbandė skirtingas mitybos ir treniruočių programas bei buvo įdėmiai prižiūrima specialios medikų brigados.

Klaipėdos lengvosios atletikos mokyklos trenerio Valerijaus Murašovo auklėtinė Australijoje dalyvavo trejose varžybose, kur užfiksavo naujus Lietuvos sezono rekordus 10 km (pirmose varžybose 48 min. 10 sek., antrose - 47 min. 47 sek.) ir 20 km (1 val. 36 min. 28 sek.) distancijose, o grįžusi į Lietuvą pademonstravo, kad ši stovykla davė saldžių vaisių - pirmą kartą savo karjeroje pelnė ir Lietuvos uždarų patalpų čempionės titulą 3 km distancijoje bei vėlgi užfiksavo Lietuvos geriausią sezono rezultatą (13 min. 4,5 sek.).

Įveikė adaptaciją kalnuose

Monika, papasakok plačiau apie treniruočių stovyklą Australijoje.

Į Australiją išvykome antrą dieną po Kalėdų ir stovyklavome iki vasario 14 dienos. Atvykome į Kanberą, į sportininkų bazę, kur buvo būrys viso pasaulio olimpiečių.

Lietuviai mes buvome keturi: aš, vienintelė klaipėdietė, ir trys vilniečiai - Brigita Virbalytė, Austėja Kavaliauskaitė ir Marius Žiūkas. Pirma savaitė buvo skirta adaptacijai ir treniruotėms, o po to dalyvavome 10 km sportinio ėjimo varžybose, kuriose ir užfiksavau geriausią Lietuvos sezono rezultatą.

Vėliau išvykome tris savaites treniruotis į aukštikalnes Perisher Valley miestelyje. Kalnuose nebuvo jokios civilizacijos, tik intensyvios treniruotės. Gyvenome apie 40 sportininkų viename name, visi susispaudę. Ten ir maitinomės, ir gyvenome, ir treniravomės, ir ilsėjomės po treniruočių.

Aplink tik kalnai, keli namukai, dvi bažnyčios, bet niekas nedirba, nes - ne sezonas.

Ten žmonės atvažiuoja žiemą, kai yra sniego, o dabar Australijoje - vasara, tad tuščia. Buvo karšta - apie 26 laipsniai net kalnuose. Jautėsi tvankuma. Bet įvardinčiau tai kaip pliusą, nes geriau treniruotis, kai yra sunku, tada varžybose būna lengviau.

Kiekvienam iš mūsų buvo sudaryta speciali mitybos dieta pagal kūno svorį ir treniruočių režimą. Iškart specialistai mums sudarė aukšto kaloringumo mitybos programą - valgydavome po 4 000 kalorijų per dieną, kad turėtume energijos intensyviai treniruotis. Krūviai buvo labai dideli.

O vėliau, kai liko paskutinė savaitė kalnuose, kai krūviai buvo patys didžiausi, mums kalorijų kiekį sumažino perpus. Taip buvo daroma tam, kad mums būtų dar sunkiau, kad treniruotumėmės be angliavandenių.

Kai grįžome iš kalnų, kelios dienos iki varžybų mums vėl sudarė padidintos mitybos planą. Žiūrėjome, kaip organizmas reaguoja į superkompensaciją - kai treniruojiesi sunkiai ir mažai valgai... Stebėjo, kaip organizmas reaguoja, kai vėl staiga padidini kalorijų kiekį.

Man tai davė daug naudos, nes antrą kartą pavyko pagerinti 10 km Lietuvos sportinio ėjimo sezono rezultatą.

Po 1,5 savaitės jau startavome 20 km distancijos varžybose ir ten vėl pavyko užfiksuoti geriausią Lietuvos sezono rezultatą.

Žinant tai, kad varžybose dalyvavo būrys olimpiečių ir prizininkių, ir net pasaulio sezono lyderė, tokia patirtis - labai naudinga.

Per mėnesį - net 650 km pėsčiomis

Kas jums sudarinėjo minėtą mitybos planą? Kas į jį įėjo? Ar labai skyrėsi nuo įprasto lietuviško maisto?

Planą sudarė mokslininkai, vieni iš geriausių Australijos mitybos ir sporto specialistų.

Visko buvo daug daugiau - mėsa, ryžiai, makaronai, daugiau cukraus, daugiau sulčių, kad visada kraujyje būtų gliukozės, kad turėtume jėgų, būtume nenusilpę ir greičiau atsigautume po alinančių krūvių.

Ypač kalnuose kiekviena diena buvo lyg išgyvenimas - gyvenome nuo dienos iki dienos: iškenti vieną dieną ir esi laimingas, kad iškentėjai, ir su nerimu lauki kitos dienos. Mes Australijoje dalyvavome moksliniame projekte „Supernova 7“. Specialistai atliko įvairias procedūras, tyrė kraują, širdies darbą ir tai, kaip organizmas atsistato po krūvių. Pagal tai sudarė treniruočių programą. Specialistai pasakė, kad man treniruotės aukštikalnėse - labai naudingos. Taip reikėtų treniruotis visus metus. Bandysiu kai kurias metodikas pritaikyti ir Lietuvoje.

Kiek valandų per dieną Australijoje trukdavo treniruotės?

Rytinė treniruotė trukdavo apie 3 valandas, vakarinė - apie 2 valandas. Bet tos treniruotės buvo labai intensyvios - ne kokie pasisėdėjimai, mankštos ar tempimo pratimai, o sunkus fizinis krūvis - viskas širdies darbui.

Kiek kilometrų per dieną pėsčiomis įveikdavote?

Per dieną apie 30 kilometrų.

Bet sunkiausia buvo tai, kad visada eidavome į kalnus - nebuvo lygios dangos. Lietuviams tai - neįprasta. Mes čia, Lietuvoje, treniruojamės komfortiškai - lygia danga, o ten jau viskas buvo kitaip ir ilgiau užtrukdavo įveikti tą patį kilometražą.

Į kalnus savaime eini lėčiau, ir viskas vyksta kitaip: dirba kiti raumenys, viskas skauda. Kitą dieną vėl reikia atlikti sunkią treniruotę, o tau dar viskas skauda nuo praėjusios dienos...

Labai padėjo griežtas režimas: maistas, miegas...

Ar bandei skaičiuoti, kiek kilometrų savomis kojomis Australijoje įveikei?

Per mėnesį - apie 400 km, o vėliau likusių dienų neskaičiavau. Dar plius bus apie pusę tiek. Nes stovyklavome daugiau nei 1,5 mėnesio.

Lietuvoje per mėnesį esu nuėjusi ir daugiau kilometrų - 650. Tai buvo gruodžio mėnesį Klaipėdoje prie Dangės upės. Buvo karantinas, tad sau žingsniavau kasdien.

Sportinio ėjimo taisyklės

Kitiems sportinis ėjimas nėra įprasta sporto rungtis. Papasakok apie tai plačiau?

Yra tam tikros sportinio ėjimo taisyklės, tačiau pagrindinė taisyklė, kad vienos kojos kulnas būtinai turi liesti žemę. Yra teisėjai, kurie fiksuoja pražangas ir duoda pastabas.

Yra buvę, kad per varžybas diskvalifikuotų dėl taisyklių pažeidimo?

Man niekada nėra buvę, bet kitiems - pasitaiko.

Sportinio ėjimo atstovams įprastos kelių ir pėdų traumos.

Džiaugiuosi, kad man asmeniškai Australijoje pavyko išvengti traumų. Tikrai daug merginų toje stovykloje patyrė traumas, nes eiti į kalnus - tikrai nėra paprasta. Kitos merginos tiesiog eidamos į kalnus krisdavo ant žemės ir susiimdavo už kelių.

Aš pastaruoju metu treniruojuosi su treneriu Valerijumi Murašovu, kuris sporto salėje stiprina mano kūną. Sustiprino nugarą, kojas, visas tas vietas, kurios buvo traumuotos. Taigi, dabar jaučiuosi gerai.

Svarbu atrasti tas metodikas, kurios yra priimtiniausios, ir traumų rizika sumažėja.

Fotografavosi su kengūromis

Ką dar spėjai Australijoje pamatyti?

Kai baigėsi mokslinių tyrimų projektas ir varžybos, nuvykome į Melburną. Galėjome važiuoti ir žiūrėti ką tik norime, bet ant nosies varžybos, tad daug laiko gastroliuoti nebuvo.

Pamenu nuostabų vaizdą, kai kopėme į kalnus 2 100 m virš jūros lygio ir pamačiau sniegą. Įamžinau šią akimirką.

Mačiau kengūras beveik visur, išskyrus Melburną.

Išeini į lauką - ir jos pasirodo. Kengūros - neagresyvios, aišku, pasisaugoti reikėjo. Aš esu iš tų drąsiųjų, nieko nebijau, tad teko jas ir paglostyti. Jos, kai atsistoja, didesnės už žmogų. Jos man buvo draugiškos ir tikrai nepiktybiškos.

Apskritai kalbant apie Australijos stovyklą, man labai praplėtė akiratį ir treniravimosi žinias.

Ne vieną kartą teko per save perlipti ir įveikti nežmonišką fizinį krūvį.

Pasikeitė mano požiūris ir į mitybą. Supratau, kiek iš tikrųjų profesionalus sportininkas per dieną turi valgyti, kad atlaikytų didžiulius fizinius krūvius.

Susipažinau su daug sportininkių ėjikių, kurių varžybas stebėdavau, kai jos gerindavo rekordus ir panašiai. Dabar palaikome draugiškus ryšius, visada galiu su jomis pasikonsultuoti sporto klausimais. Smagi ir naudinga patirtis.

Klaipėda tapo namais

Esi kilusi iš Pabradės miestelio, o ten sportinis ėjimas buvo labai populiari sporto šaka. Papasakok, nuo ko prasidėjo tavo sportinis kelias.

Mano mokyklos kūno kultūros mokytojas Viktoras Meškauskas pamatė, kad esu aktyvi, sportiška ir pakvietė į treniruotes. Ir tai tęsiasi jau bemaž 15 metų. Pradėjau dalyvauti varžybose, skinti medalius, o tai tik dar labiau motyvavo.

Klaipėdoje baigiau kūno kultūros ir sporto padagogikos bakalauro ir magistro studijas. Čia gyvenu septynerius metus ir Klaipėda jau yra tapusi mano namais.

Pastaraisiais metais visos mano viltys dedamos tik į sportą: treniruojuosi po 2-3 kartus per dieną ir dedu daug pastangų, kad patekčiau į Paryžiaus olimpines žaidynes.

Kokie tavo patys svarbiausi iškovoti titulai?

Pernai pasaulio sportinio ėjimo komandiniame čempionate Omane su Lietuvos rinktine iškovojome 4 vietą.

2018 metais Europos sportinio ėjimo komandiniame čempionate Čekijoje pelnyti bronzos medaliai.

2016 metais įvykdytas olimpinis normatyvas.

Esu daugkartinė Lietuvos, pasaulio ir Europos čempionatų dalyvė ir prizininkė.

Smagu, kad šių metų vasarį pirmą kartą pavyko tapti ir Lietuvos čempione. Mūsų šalyje yra gerų sportinio ėjimo atstovių - olimpiečių, tad su jomis varžytis tikrai nėra paprasta.

Kokie tavo artimiausi tikslai?

Kovo 25 dieną planuoju startuoti Slovakijoje 35 km distancijoje ir ten taip pat sieksiu užfiksuoti geriausią Lietuvos sezono rezultatą.

Pirmą kartą išmėginsiu jėgas šioje distancijoje.

35 km - taip pat olimpinė distancija, ir jei man kartais nepavyktų patekti į olimpiadą 20 km distancijoje, galbūt pasiseks 35 km distancijoje.

Po varžybų Slovakijoje matysiu, kur geriau nukreipti savo jėgas - į 20 ar 35 km distanciją.

Treniruotėse yra viena, o varžybose - visai kas kita. Save perprogramuoji ir gali įveikti kad ir 50 kilometrų. Viskas yra tavo paties galvoje.